Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
1) Aš parodžiau, kad periodinis darbininkų pasipriešinimas darbo užmokesčio sumažinimui ir jų periodiniai mėginimai iškovoti darbo užmokesčio pakėlimą yra neatskiriamai susiję su samdomojo darbo sistema ir diktuojami kaip tik to fakto, kad darbas yra prilyginamas prekei ir, vadinasi, jis pajungtas tiems dėsniams, kurie reguliuoja visuotinį kainų judėjimą; aš parodžiau toliau, kad visuotinis darbo užmokesčio pakėlimas sukeltų bendros pelno normos sumažėjimą, nedarydamas įtakos nei vidutinėms prekių kainoms, nei jų vertėms; dabar pagaliau kyla klausimas: kokios yra šioje nuolatinėje kovoje tarp kapitalo ir darbo perspektyvos pastarajam laimėti?
Aš galėčiau atsakyti apibendrinimu ir pasakyti, kad darbo rinkos kaina, kaip ir visų kitų prekių kainos, ilgainiui prisitaikys prie jo vertės; kad, vadinasi, nežiūrint į visus kilimus ir kritimus, kad ir kažin ką darbininkas bedarytų, — jis vidutiniškai gaus tik savo darbo vertę, kuri yra jo darbo jėgos vertė, nustatoma būtinų jai išlaikyti ir reprodukuoti pragyvenimo priemonių vertės; o ji pragyvenimo priemonių vertė savo ruožtu nustatomą joms pagaminti reikalingo darbo kiekio.
Bet yra kai kurių ypatingų bruožų, skiriančių darbo jėgos vertę, arba darbo vertę, nuo visų kitų prekių vertės. Darbo jėgos vertė susideda iš dviejų elementų, iš kurių vienas yra grynai fizinis, o antras — istorinis arba visuomeninis. Žemutinė darbo jėgos vertės riba yra nustatoma fizinio elemento. Tai reiškia, jog darbininkų klasė tam, kad galėtų save išlaikyti ir reprodukuoti, tęsti savo fizinę egzistenciją, turi gauti savo pragyvenimui ir dauginimuisi absoliučiai būtinų pragyvenimo priemonių. Vadinasi, šių absoliučiai būtinų pragyvenimo priemonių vertė sudaro žemutinę darbo vertės ribą. Iš antros pusės, ir darbo dienos ilgumas turi savo kraštutines, nors ir labai elastiškas ribas. Kraštutinę jos ribą sudaro fizinė darbininko jėga. Jei kasdieninis jo gyvybinių jėgų išsekimas peržengia tam tikrą ribą, tai darbininkas neįstengia kartoti tokio įtempimo diena po dienos. Tačiau ši riba, kaip jau minėjau, yra labai elastiška. Greitai pasikeičiančios silpnos ir trumpai gyvenančios kartos gali darbo rinką neblogiau aprūpinti, kaip ir eilė stiprių ir ilgai gyvenančių kartų.
Be šito grynai fizinio elemento, darbo vertė nustatoma kiekvienoje šalyje pagal tradicinį gyvenimo lygį. Šį lygį sudaro ne tik fizinio gyvenimo reikmių patenkinimas, bet ir patenkinimas tam tikrų reikmių, kylančių iš tų visuomeninių sąlygų, kuriomis žmonės gyvena ir kuriomis jie auklėjami. Anglo gyvenimo lygis gali būti numuštas ligi airio gyvenimo lygio, vokiečių valstiečio — lygi latvio valstiečio gyvenimo lygio. Apie tą svarbų vaidmenį, kurį šiuo atžvilgiu vaidina istorinės tradicijos ir visuomeniniai įpročiai, jūs galite sužinoti iš p. Torntono veikalo „Gyventojų perteklius“, kur autorius parodo, jog vidutinis darbo užmokestis įvairiose Anglijos žemės ūkio apygardose yra skirtingas dar ir šiandieną priklausomai nuo daugiau ar mažiau palankių sąlygų, kuriomis tos apygardos atsipalaidavo iš baudžiavos.
Šitas istorinis, arba socialinis, elementas, kuris įeina į darbo vertę, gali didėti, mažėti arba net visai išnykti, ir tuo būdu nieko nepaliks, išskyrus fizinę ribą. Antijakobininio karo metu, kuris buvo pradėtas, — kaip sakydavo nepataisomas mokesčių rijikas ir sinekūrų mėgėjas senis Džordžas Rozas, — mūsų šventojo tikėjimo palaimoms nuo netikėlių prancūzų puolimo išgelbėti, gerieji anglų fermeriai, apie kuriuos mes taip švelniai kalbėjome viename iš praėjusių posėdžių, sumažino žemės ūkio darbininkų darbo užmokestį net žemiau to grynai fizinio minimumo, o trūkumą pragyvenimo priemonių, būtinų fiziniam darbininkų ir jų padermės išlaikymui, jie papildė mokesčiais vargšų naudai. Tai buvo puikiausias būdas paversti samdomąjį darbininką vergu, o išdidųjį šekspyrinį jomeną — pauperu.
Jei jūs palyginsite darbo užmokesčio arba darbo vertės lygį įvairiose šalyse arba toje pačioje šalyje įvairiomis istorinėmis epochomis — pamatysite, kad pati darbo vertė yra ne pastovus, bet kintamas dydis, net ir tuo atveju, kai visų kitų prekių vertės palieka tos pačios.
Panašus palyginimas parodytų taip pat, kad kinta ne tik pelno rinkos normos, bet ir jo vidutinės normos.
Tačiau pelnui nėra jokio dėsnio, kuris nustatytų jo minimumą. Mes negalime pasakyti, kokia yra žemutinė jo kritimo riba. Kodėl gi mes negalime nustatyti šios ribos? Todėl, kad, nors mes galime nustatyti darbo užmokesčio minimumą, mes negalime nustatyti jo maksimumo. Mes tegalime pasakyti, kad, jei yra duotos darbo dienos ribos, pelno maksimumas atitinka fizinį darbo užmokesčio minimumą, o esant tam tikram darbo užmokesčiui pelno maksimumas atitinka tokį darbo dienos ištesimą, kokį tik gali leisti fizinės darbininko jėgos. Tuo būdu pelno maksimumas yra apribojamas darbo užmokesčio fizinio minimumo ir darbo dienos fizinio maksimumo. Aišku, kad tarp šių dviejų maksimalines pelno normos ribų yra galima didžiulė variacijų skalė. Faktiškas jos aukštis nustatomas vien nuolatinės kovos, vykstančios tarp kapitalo ir darbo: kapitalistas nuolat siekia sumažinti darbo užmokestį iki jo fizinio minimumo ir ištęsti darbo dieną iki jos fizinio maksimumo, tuo tarpu darbininkas nuolat spaudžia priešinga kryptimi.
Dalykas virsta kovojančių pusių jėgų santykio klausimu.
2) O dėl darbo dienos apribojimo tiek Anglijoje, tiek ir visose kitose šalyse, tai toks apribojimas niekada neįvyko be įstatymų įsikišimo, o to įsikišimo niekada nebūtų buvę be nuolatinio spaudimo iš darbininkų pusės. Šiaip ar taip, darbo dienos apribojimo nebūtų buvę galima pasiekti privačiais darbininkų ir kapitalistų susitarimais. Pats šis bendro politinio veikimo būtinumas įrodo, kad grynai ekonominėje kovoje kapitalas yra stipresnioji pusė.
O dėl darbo vertės ribų, tai faktiškas jų nustatymas visuomet priklauso nuo pasiūlos ir paklausos. Čia turiu galvoje darbo paklausą iš kapitalo pusės ir darbo pasiūlą iš darbininkų pusės. Kolonijinėse šalyse pasiūlos ir paklausos dėsnis yra palankus darbininkams. Tuo išaiškinamas palyginti aukštas darbo užmokesčio lygis Jungtinėse Valstybėse. Kapitalas ten atsiduria labai keblioje padėtyje. Jis negali sukliudyti darbo rinkai nuolat tuštėti, dėl nuolatinio samdomųjų darbininkų virtimo nepriklausomais, savarankiškais valstiečiais. Samdomojo darbininko padėtis labai žymiai amerikiečių daliai yra tik pereinamoji stadija, iš kurios darbininkas tikisi tikrai išeisiąs per trumpesnį ar ilgesnį laiką[1]. Šiai padėčiai kolonijose pataisyti tėviškai rūpestinga Britanijos vyriausybė jau kurį laiką laikosi vadinamosios šiuolaikinės kolonizacijos teorijos, kurios esmė yra ta, jog kolonijose nustatoma dirbtinai aukšta kaina žemei, siekiant sustabdyti per greitą samdomųjų darbininkų virtimą nepriklausomais valstiečiais.
Bet pereisime prie senų civilizuotų šalių, kuriose kapitalas valdo visą gamybos procesą. Paimsime, pvz., Anglijos žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio pakilimą nuo 1849 iki 1859 m. Kurie buvo jo padariniai? Fermeriai negalėjo, kaip kad jiems būtų pataręs mūsų bičiulis Uestonas, pakelti kviečių vertės; jie net negalėjo pakelti jų rinkos kainų. Atvirkščiai, jie turėjo susitaikinti su jų kritimu. Bet per šiuos vienuolika metų jie įsivedė įvairiausias mašinas, įsisavino naujus mokslinius metodus, pavertė dalį ariamos žemės ganyklomis, padidino fermų dydį, o tuo pačiu ir gamybos mastą, ir, šiais bei kitais būdais sumažinę darbo paklausą, padidindami darbo gamybinę jėgą, vėl pasiekė to, kad susidarė reliatyvus kaimo gyventojų perteklius. Tai ir yra, aplamai, tas metodas, kuriuo senose šalyse su apgyventomis žemėmis kapitalas greičiau ar lėčiau reaguoja į darbo užmokesčio pakilimą. Rikardo teisingai pažymėjo, kad mašina nuolat konkuruoja su darbu ir dažnai gali būti įvesta tik tuomet, kai darbo kaina pasiekia tam tikrą aukštį; bet mašinų panaudojimas tėra tik vienas iš daugelio metodų darbo gamybinėms jėgoms padidinti. Tas pats vystymasis, kuris, iš vienos pusės, padaro reliatyvų paprasto darbo perteklių, iš antros pusės, suprastina kvalifikuotą darbą ir tuo būdu jį nuvertina.
Tas pats dėsnis veikia ir kita forma. Besivystant darbo gamybinėms jėgoms, kapitalo kaupimas pagreitėja, nežiūrint net palyginti aukšto darbo užmokesčio lygio. Iš to būtų galima spręsti, — kaip tat ir padarė A. Smitas, kurio laikais šiuolaikinė pramonė tik pradėjo vystytis, — kad šis pagreitintas kapitalo kaupimas turi nusverti svarstykles darbininko naudai, nes jis užtikrina vis augančią paklausą jo darbui. Būdami tos pačios nuomonės, daugelis tų laikų rašytojų stebėjosi, kad, nors anglų kapitalas per pastaruosius 20 metų augo daug greičiau, negu Anglijos gyventojai, darbo užmokestis pakilo ne tokiu pat mastu. Bet kartu su kaupimo proceso pažanga vyksta progresuojąs kapitalo sudėties kitimas. Toji viso kapitalo dalis, kuri yra sudaryta iš pastovaus kapitalo, mašinų, žaliavų, visokiausių gamybos priemonių, progresyviai auga, palyginus su antrąja kapitalo dalimi, kuri yra išleidžiama darbo užmokesčiui, arba darbui pirkti. Šis dėsnis daugiau ar mažiau tikslia forma buvo nustatytas p. Bartono, Rikardo, Sismondžio, profesoriaus Ričardo Džonso, profesoriaus Ramsėjaus, Šerbiuljes ir kitų.
Jei šių abiejų sudėtinių kapitalo dalių santykis buvo iš pradžių 1:1, tai pramonei augant jis pasidarys Lygus 5:1 ir t. t. Jei iš 600 viso kapitalo 300 išleidžiami įrankiams, žaliavoms ir t. t. ir 300 darbo užmokesčiui, tai visas kapitalas turi būti padvigubintas, kad sudarytų paklausą 600 darbininkų vietoje 300 darbininkų. Bet jei iš 600 viso kapitalo 500 yra išleidžiami mašinoms, medžiagoms ir t. t. ir tik 100 darbo užmokesčiui, tai tas pats kapitalas turi pakilti nuo 600 iki 3 600, kad sudarytų paklausą 600 darbininkų vietoje 300. Todėl vystantis pramonei darbo paklausa atsilieka nuo kapitalo kaupimo. Ji, tiesa, didėja, bet nuolat mažėjančia proporcija, palyginus su viso kapitalo augimu.
Šių negausių nurodymų užteks parodyti, kad pats šiuolaikinės pramonės vystymasis turi vis labiau nusverti svarstykles kapitalisto naudai, o darbininko nenaudai ir kad, vadinasi, bendra kapitalistinės gamybos tendencija yra nukreipta ne į darbo užmokesčio vidutinio lygio pakėlimą, bet į jo sumažinimą, t. y. ji didesniu arba mažesniu laipsniu veda į darbo vertės sumažinimą iki minimalios jos ribos. Bet jeigu dalykai šioje sistemoje turi tokią tendenciją, tai argi tai reiškia, kad darbininkų klasė turi nustoti kovojusi prieš šiuos plėšikiškus kapitalo kėslus ir nutraukti savo pastangas išnaudoti atsitiktines palankias aplinkybes bent laikinai savo būklei pagerinti? Jei darbininkai taip padarytų, jie išsigimtų į bespalvę masę nusmukusių badmirių, kuriems jau nebebūtų išsigelbėjimo. Aš manau, kad išaiškinau, jog darbininkų kova dėl darbo užmokesčio lygio yra neatskiriamai susijusi su visa samdomojo darbo sistema, jog jų pastangos pakelti darbo užmokestį 99 atvejais iš 100 atvejų tėra tik pastangos išlaikyti esamą darbo vertę ir kad būtinumas kovoti su kapitalistais dėl darbo kainos glūdi darbininkų padėtyje, kuri juos verčia pardavinėti save kaip prekę. Jei darbininkai kasdieniniuose savo susirėmimuose su kapitalu bailiai nusileistų, tai tikrai patys atimtų sau galimybę pradėti bet kurį platesnį judėjimą.
Tuo pačiu metu, net ir visiškai neatsižvelgiant į visuotinį darbininkų pavergimą, susijusį su samdomojo darbo sistema, darbininkų klasė neturi perdėti galutinių šios kasdieninės kovos rezultatų. Ji neturi užmiršti, kad čia ji kovoja tik prieš pasekmes, bet ne prieš šių pasekmių priežastis; kad ji tik sulaiko tendenciją, bloginančią jos padėtį, bet nekeičia šios tendencijos krypties; kad ji panaudoja tik paliatyvus, bet negydo ligos. Todėl darbininkai neturi apsiriboti vien tik šiais neišvengiamais partizaniškais susirėmimais, kurie nuolat kyla dėl nepaliaujamų grobikiškų kapitalo kėslų arba dėl pakitimų rinkoje. Jie turi suprasti, kad šiuolaikinė sistema, nežiūrint viso to vargo, kurį ji jiems neša, tuo pačiu metu kuria tas materialines sąlygas ir visuomenines formas, kurios yra būtinos ekonominiam visuomenės pertvarkymui. Vietoje konservatyvaus devizo: „Teisingas darbo užmokestis už teisingą darbo dieną“ darbininkai savo vėliavoje turi įrašyti revoliucinį šūkį: „Samdomojo darbo sistemos panaikinimas!“.
Po šio labai ilgo, ir, bijau, varginančio dėstymo, be kurio negalėjau išsiversti, norėdamas nušviesti pagrindinį klausimą, aš baigsiu savo pranešimą, siūlydamas tokią rezoliuciją:
1) Visuotinis darbo užmokesčio lygio pakilimas veda į visuotinį pelno normos kritimą, bet aplamai prekių kainų neveikia.
2) Bendra kapitalistinės gamybos tendencija yra ne kelti vidutinį darbo užmokesčio lygį, bet jį mažinti.
3) Tredjunionai gerai veikia kaip pasipriešinimo prieš kapitalo kėslus centrai. Daugeliu atvejų jie pralaimi todėl, kad neteisingai naudoja savo jėgas. O aplamai, jie nepasiekia savo tikslo, nes apsiriboja partizaniška kova prieš esamos sistemos pasekmes, užuot stengęsi tuo pačiu metu ją pakeisti ir savo organizuotas jėgas panaudoti kaip priemonę darbininkų klasei galutinai išvaduoti, t. y. samdomojo darbo sistemai galutinai panaikinti.
[1] Žr. „Kapitalo“ I t., 25 sk., 253 išnašą: „Čia kalbama apie tikrąsias kolonijas, apie žmonių nepaliestas žemes, kurias kolonizuoja laisvi imigrantai. Jungtinės Valstybės ekonomine prasme vis dar tebėra Europos kolonija. Beje, čia priklauso ir tokios senosios nausėdijos, kuriose vergijos panaikinimas iš pagrindų pakeitė visus santykius“. Nuo to laiko, kai žemė visur kolonijose buvo užgrobta privačion nuosavybėn, užkirstas kelias samdomiesiems darbininkams virsti savarankiškais gamintojais.