Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Jei iš prekės vertės atimsime tai prekei sunaudotų žaliavų ir kitų gamybos priemonių vertę, t. y. atimsime vertę, kurią sudaro joje įdėtas būtasis darbas, tai likusiąją prekės vertės dalį sudarys tas darbo kiekis, kuris buvo įdėtas darbininko paskutiniame gamybos proceso etape. Jei šis darbininkas dirba 12 valandų per dieną, o 12 vidutinio darbo valandų kristalizuojasi aukso kiekyje, lygiame 6 šilingams, tai ši pridedamoji 6 šilingų vertė bus vienintelė vertė, kurią sukūrė jo darbas. Ši darbo laiko nustatoma vertė yra vienintelis fondas, iš kurio tiek darbininkas, tiek ir kapitalistas turi gauti atitinkamas savo dalis, arba dividendus, vienintelė vertė, kurią galima padalyti į darbo užmokestį ir pelną. Aišku, kad pati ši vertė nepasikeis, kintant santykiui, kuriuo ji gali būti dalijama tarp šių dviejų šalių. Taip pat čia niekas nepasikeis, jei vietoj vieno darbininko paimsime visus dirbančiuosius gyventojus, arba vietoj vienos darbo dienos paimsime, pvz., 12 milijonų darbo dienų.
Kadangi kapitalistas ir darbininkas gali pasidalyti tik šią ribotą vertę, t. y. vertę, matuojamą visu darbininko darbu, tai kuo vienas iš jų gaus daugiau, tuo mažiau teks antram, ir atvirkščiai. Jeigu yra duotas tam tikras kiekis, tai visada viena jo dalis didės tuo pačiu santykiu, kuriuo mažės antra, Jei darbo užmokestis kinta, tai pelnas kis priešinga kryptimi. Jei darbo užmokestis. krinta, tai pelnas kils, o jei darbo užmokestis kyla, tai pelnas kris. Jei darbininkas, kaip mes sakėme anksčiau, gauna 3 šilingus, t. y. pusę jo sukurtos vertės, arba, kitais žodžiais tariant, jei visa jo darbo diena susidaro iš pusės apmokamo ir pusės neapmokamo darbo, tai pelno norma bus lygi 100%, nes kapitalistas irgi gaus 3 šilingus. Jei darbininkas gauna tik 2 šilingus, arba dirba tik trečdalį visos dienos sau, tai kapitalistas gaus 4 šilingus, ir pelno norma tada bus lygi 200%. Jei darbininkas gauna 4 šilingus, tai kapitalistas gaus tik 2 šilingu, ir pelno norma tuomet kris iki 50%. Bet visi šie kitimai neturės įtakos prekės vertei. Vadinasi, visuotinis darbo užmokesčio pakilimas sukeltų bendros pelno normos kritimą, bet nepaveiktų prekių vertės.
Bet nors prekių vertės, kurios galų gale turi reguliuoti jų rinkos kainas, ir yra nustatomos vien tik viso jose fiksuoto darbo kiekio ir nepriklauso nuo šio kiekio padalijimo į apmokėtą ir neapmokėtą darbą, vis dėlto iš to dar neišplaukia, jog. pvz., pagaminamų per 12 valandų atskirų prekių arba prekių grupės vertės liks pastovios. Tam tikru darbo laiku arba su tam tikro darbo kiekio pagalba pagamintas prekių skaičius, arba masė, priklauso nuo panaudoto darbo gamybinės jėgos, o ne nuo jo trukmės, arba ilgumo. Esant tam tikram verpėjo gamybinės jėgos lygiui, per vieną 12 valandų darbo dieną galima pagaminti, pvz., 12 svarų verpalų, o esant žemesniam gamybinės jėgos lygiui — tik 2 svarus. Taigi, jei 12 valandų vidutinis darbas įsikūnija 6 šilingų vertėje, tai pirmuoju atveju 12 svarų verpalų atsieitų 6 šilingus, o antruoju atveju — 2 svarai verpalų taip pat atsieitų 6 šilingus. Tuo būdu pirmuoju atveju verpalų svaras atsieitų 6 pensus, o antruoju atveju — 3 šilingus. Tasai kainos skirtumas būtų panaudoto darbo gamybinių jėgų skirtumo padarinys. Didesnės gamybinės jėgos atveju viename verpalų svare būtų įkūnytas vienos valandos darbas, o mažesnės gamybinės jėgos atveju viename verpalų svare būtų įkūnytos šešios darbo valandos. Verpalų svaro kaina būtų lygi pirmuoju atveju tik 6 pensams, nors darbo užmokestis būtų palyginti aukštas, o pelno norma žema. Antruoju atveju ji būtų lygi 3 šilingams, nors darbo užmokestis būtų žemas, o pelno norma aukšta. Taip būtų todėl, kad verpalų svaro kaina nustatoma viso jame įdėto darbo kiekio, o ne pagal tą santykį, kuriuo visas tas kiekis dalijamas į apmokėtą ir neapmokėtą darbą. Mano anksčiau minėtas faktas, kad brangiai apmokamas darbas gali gaminti pigią prekę, o pigiai apmokamas darbas — brangią prekę, tuo būdu netenka savo paradoksalinio pobūdžio. Tas faktas yra tik išraiška to visuotinio dėsnio, jog prekės vertė nustatoma joje įdėto darbo kiekio ir kad joje įdėtas darbo kiekis visiškai priklauso nuo panaudoto darbo gamybinių jėgų ir todėl kinta su kiekvienu darbo našumo pakitimu.
13. Kovos dėl darbo užmokesčio pakėlimo arba prieš jo sumažinimą svarbiausi atvejai