Karl Marx
Darbo užmokestis, kaina ir pelnas
Tarkime dabar, kad darbininkui kasdien reikalingų pragyvenimo priemonių vidutiniam kiekiui pagaminti reikia 6 vidutinio darbo valandų. Be to, tarkime, kad šias 6 vidutinio darbo valandas išreiškia aukso kiekis, lygus 3 šilingams. Tada 3 šilingai būtų šio žmogaus darbo jėgos dienos vertės kaina, arba piniginė išraiška. Jei jis dirbtų kasdien po 6 valandas, jis pagamintų kasdien vertę, kurios jam užtektų vidutiniam kasdien reikalingų pragyvenimo priemonių kiekiui pirkti, t.y. save kaip darbininką išlaikyti.
Bet šis žmogus — samdomasis darbininkas. Todėl savo darbo jėgą jis turi parduoti kapitalistui. Ją parduodamas už 3 šilingus per dieną, arba už 18 šilingų per savaitę, jis ją parduoda jos vertę. Tarkime, kad darbininkas yra verpėjas. Jei jis dirba kasdien po 6 valandas, jis prideda medvilnei kasdien 3 šilingų verte. Toji jo kasdien pridedama prie medvilnės vertė sudaro tikslų jo darbo užmokesčio, arba jo kasdien gaunamos darbo jėgos kainos, ekvivalentą. Bet tuo atveju kapitalistas negautų jokios antvertės arba antprodukčio. Čia mes tuo būdu susiduriame su tikruoju sunkumu.
Pirkdamas darbininko darbo jėgą ir apmokėdamas jos vertę, kapitalistas, kaip ir visi kiti pirkėjai, įgijo teisę vartoti pirktąją prekę, naudotis jąja. Panašiai, kaip mašina yra vartojama arba išnaudojama, paleidžiant ją į darbą, taip ir žmogaus darbo jėga yra vartojama ir išnaudojama, priverčiant jį dirbti. Kapitalistas, apmokėjęs darbininko darbo jėgos dienos arba savaitės vertę, tuo pačiu įgijo teisę šią darbo jėgą išnaudoti arba versti ją dirbti per visą dieną arba per visą savaite. Darbo diena arba darbo savaitė, žinoma, turi savo ribas, bet tai mes smulkiau panagrinėsime vėliau. O dabar noriu atkreipti jūsų dėmesį į vieną lemiamą dalyką.
Darbo jėgos vertė yra nustatoma jai išlaikyti arba reprodukuoti reikalingo darbo kiekio, bet šios darbo jėgos naudojimas yra apribojamas vien darbininko darbingumo ir fizinės jėgos. Darbo jėgos dienos arba savaitės vertė labai skiriasi nuo tos pačios jėgos suvartojimo per dieną arba per savaitę, lygiai kaip pašaras, kuris reikalingas arkliui, ir laikas, kurį arklys gali panešti raitelį, yra du visiškai skirtingi dalykai. Darbo kiekis, kuriuo yra apribota darbininko darbo jėgos vertė, anaiptol neapriboja to darbo kiekio, kurį gali atlikti jo darbo jėga. Paimkime, pavyzdžiui, mūsų verpėją. Mes matėme, kad kasdieninei savo darbo jėgos reprodukcijai jis turi pagaminti kasdien 3 šilingų vertę, ir tai jis pasiekia dirbdamas kasdien 6 valandas. Bet tai nekliudo jam dirbti kasdien 10, 12 ar daugiau valandų. Bet kapitalistas, apmokėjęs verpėjo darbo jėgos dienos ar savaitės vertę, gavo teisę panaudoti šią darbo jėgą per visą dieną arba per visą savaite. Taigi, kapitalistas privers verpėją dirbti, sakysime, 12 valandų per dieną. Be 6 valandų, kurių reikia darbininko darbo užmokesčiui, arba jo darbo jėgos vertei, padengti, jis turės dirbti dar 6 valandas, kurias aš pavadinsiu antdarbio valandomis, ir šis antdarbis realizuosis antverte ir antprodukčiu. Jei, pvz., mūsų verpėjas, dirbdamas kasdien 6 valandas, prideda medvilnei 3 šilingų vertę, sudarančią tikslų jo darbo užmokesčio ekvivalentą, tai per 12 valandų jis pridės medvilnei 6 šilingų vertę ir pagamins atitinkamą papildomą verpalų kiekį. Kadangi jis pardavė savo darbo jėgą kapitalistui, tai visa jo sukurta vertė, arba visas jo sukurtas produktas, priklauso kapitalistui, kuris tam tikrą laiką yra jo darbo jėgos savininkas. Tuo būdu kapitalistas, avansuodamas 3 šilingus, gaus 6 šilingų vertę, nes avansuodamas vertę, kurioje yra kristalizuotos 6 darbo valandos, jis gauna už tai vertę, kurioje yra kristalizuota 12 darbo valandų. Pakartodamas šį procesą kasdien, kapitalistas kasdien avansuos 3 šilingus ir kasdien gaus 6 šilingus, kurių pusė vėl yra suvartojama darbo užmokesčiui apmokėti, o antroji pusė sudaro antvertę, už kurią kapitalistas nesumoka jokio ekvivalento. Kaip tik šiuo mainų tarp kapitalo ir darbo būdu yra pagrįsta kapitalistinė gamyba, arba samdomojo darbo sistema, ir kaip tik toksai mainų būdas turi nuolat vesti į tai, jog darbininkas reprodukuojasi kaip darbininkas, o kapitalistas — kaip kapitalistas.
Antvertės norma, visoms kitoms sąlygoms esant toms pačioms, priklauso nuo santykio tarp tos darbo dienos dalies, kuri reikalinga darbo 1650$ vertei atgaminti, ir antlaikio arba antdarbio, kuris tenka kapitalistui. Vadinasi, ji priklauso nuo to, kiek darbo diena bus ilgesnė už tą laiką, per kurį darbininkas savo darbu atgamina savo darbo jėgos vertę arba padengia savo darbo užmokesti.