Friedrich Engels
Karlas Marksas. „Dėl politinės ekonomijos kritikos“
Vokiečiai jau seniai įrodė, kad visose mokslo srityse jie prilygsta kitoms civilizuotoms tautoms, o daugumoje sričių net jas pralenkia. Tik vienas mokslas — politinė ekonomija — neturėjo nė vieno vokiško vardo savo korifėjų tarpe. Priežastis aiški. Politinė ekonomija yra teorinė šiuolaikinės buržuazinės visuomenės analizė ir todėl taria egzistuojant išsivysčiusius buržuazinius santykius, santykius, kurie Vokietijoje negalėjo susidaryti per ištisus šimtmečius, nuo reformacijos karų ir valstiečių karų, o ypač nuo Trisdešimties metų karo laikų. Olandijos atsiskyrimas nuo imperijos atstūmė Vokietiją nuo pasaulinės prekybos ir jos pramoninį išsivystymą iš karto numušė ligi menkiausio masto; ir tuo metu kai vokiečiai taip sunkiai ir lėtai kėlėsi po pilietinių karų nuniokojimų, kai jie visą savo pilietinę energiją, kurios jie niekad perdaug neturėjo, eikvojo bergždžioje kovoje su muitų sienomis ir beprotiškomis prekybos taisyklėmis, kurias kiekvienas menkiausias kunigaikštukas ir imperijos baronas užkraudavo savo pavaldinių pramonei, kai imperijos miestai skurdo cechų smulkmeniškume ir patriciniame išdidume, — tuo metu Olandija, Anglija ir Prancūzija užkariavo pirmąsias vietas pasaulinėje prekyboje, steigė koloniją po kolonijos ir išvystė manufaktūrinę pramonę ligi aukščiausio suklestėjimo, ligi pagaliau Anglija garo dėka, kuris tik ir suteikė vertę jos anglies ir geležies klodams, atsistojo šių laikų buržuazinio vystymosi priešakyje. Tačiau, kol reikėjo kovoti prieš taip juokingai pasenusias viduramžio liekanas, kurios ligi 1830 m. varžė materialinį buržuazinį Vokietijos vystymąsi, tol nebuvo įmanoma vokiška politinė ekonomija. Tik įsteigus muitu sąjungą[1], vokiečiai pasiekė tokią padėtį, kad jie politinę ekonomiją iš viso galėjo tik suprasti. Nuo to laiko iš tikrųjų prasidėjo angliškosios ir prancūziškosios ekonomijos importas vokiečių buržuazijos reikalams. Netrukus mokslininkai ir biurokratija įsisavino įvežtąją medžiagą ir taip ją perdirbo, kad tatai nedaro didelės garbės „vokiškajai dvasiai“. Iš margos rašinėjančių aferistų, pirklių, mokytojų ir biurokratų kompanijos kilo tuomet vokiečių ekonominė literatūra, kuriai savo trivialumu, paviršutiniškumu, beidėjiškumu, tuščiažodžiavimu ir svetimų minčių vogimu prilygsta tik vokiškasis romanas. Praktiškosios krypties žmonių tarpe pirmiausia susidarė pramonininkų-protekcionistų mokykla, kurios stambiausias autoritetas Listas vis dar tebėra geriausias iš viso to, ką sukūrė vokiečių buržuazinė ekonominė literatūra, nors visas išgarbintasis jo veikalas yra nusirašytas iš prancūzo Ferjės, teorinio kontinentinės sistemos[2] pradininko. Prieš šią pakraipą apie keturiasdešimtuosius metus Pabaltijo provincijų pirklių tarpe atsirado laisvosios prekybos mokykla, kuri su vaikiškai naiviu, bet savanaudišku įsitikinimu kartojo anglų fritrederių argumentus. Pagaliau tarp mokytojų ir biurokratų, kurie tyrinėjo teorinę mokslo pusę, buvo sausų, nesugebančių kritiškai galvoti kolekcionierių, kaip p. Rau, gudragalvių spekuliatyvių filosofų, kurie svetimšalių autorių teiginius versdavo į nesuvirškinamą hegelinę kalbą, kaip p. Šteinas, arba palinkusių į beletristiką trupingraužių „kultūros ir istorijos“ srityje, kaip p. Rylis. Iš viso to galų gale išėjo kameralistika [3], eklektiniu-ekonominiu padažu apipilta košė iš įvairių įvairenybių — tai, ką naudinga žinoti per valstybinius egzaminus valdininko vietai gauti.
Tuo metu, kai Vokietijoje buržuazija, mokytojai ir biurokratija dar vargo, besimokydami atmintinai ir besistengdami bent šiek tiek suprasti angliškosios-prancūziškosios politinės ekonomijos pradmenis, žiūrėdami į juos kaip į neliečiamas dogmas, atsirado vokiečių proletarinė partija. Visas jos teorijos turinys kilo iš politinės ekonomijos studijavimo, ir jos pasirodymo momentas yra taip pat ir mokslinės, savarankiškos vokiečių politinės ekonomijos pradžios data. Ši vokiečių politinė ekonomija iš esmės remiasi materialistiniu istorijos supratimu, kurio pagrindiniai bruožai yra trumpai išdėstyti nagrinėjamojo veikalo pratarmėje. Pagrindinė šios pratarmės[4] dalis jau buvo išspausdinta laikraštyje „Das Volk“[5], todėl mes jį ir nurodome skaitytojui. Ne vien tik politinei ekonomijai, bet visiems istorijos mokslams (o istorijos mokslai yra tie, kurie nėra gamtos mokslai) revoliucinis atradimas buvo dėsnis, kad „materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimo procesus apskritai“, kad visi visuomeniniai ir valstybiniai santykiai, visos religinės ir teisinės sistemos, visos teorinės pažiūros, kurios pasirodo istorijoje, gali būti suprastos tik tuomet, jeigu yra suprastos kiekvienos atitinkamos epochos materialinės gyvenimo sąlygos ir iš šių materialinių sąlygų išvedama visa kita. „Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę“. Šis dėsnis yra toks paprastas, kad jis turėtų būti savaime suprantamas kiekvienam, kas nėra užkietėjęs idealizmo vyliuose. Šis dalykas turi betgi labai revoliucingų pasekmių ne tik teorijai, bet ir praktikai. „Tam tikroje savo išsivystymo pakopoje visuomenės materialinės gamybinės jėgos ima prieštarauti esamiems gamybiniams santykiams, arba — tai yra tik juridinė to išraiška — nuosavybės santykiams, kurių viduje jos ligi tol vystėsi. Iš gamybinių jėgų vystymosi formų tie santykiai virsta jų pančiais. Tuomet ateina socialinės revoliucijos epocha. Ekonominiam pagrindui pasikeitus, greičiau ar lėčiau vyksta perversmas visame milžiniškame antstate... Buržuaziniai gamybiniai santykiai, tai — paskutinė antagonistinė visuomeninio gamybos proceso forma, antagonistinė ne individualinio antagonizmo prasme, bet iš individų visuomeninių gyvenimo sąlygų kylančio antagonizmo prasme; tačiau buržuazinės visuomenės gelmėse besivystančios gamybinės jėgos drauge sukuria materialines sąlygas šiam antagonizmui išspręsti“. Taigi, toliau vystant materialistinę mūsų tezę ir taikant ją dabarčiai, mums tuojau pat atsiveria didžiulės, didžiausios iš visų laikų revoliucijos perspektyva.
Tačiau arčiau pasižiūrėjus, tuojau pasirodo, kad iš pažiūros toks paprastas teiginys, jog žmogaus sąmonė priklauso nuo jo būties, o ne atvirkščiai, jau artimiausiomis savo išvadomis smogia mirtiną smūgį visokiam, net ir labiausiai paslėptam idealizmui. Šis teiginys paneigia visas paveldėtąsias ir įprastines pažiūras į visa tai, kas liečia istoriją. Griūva visas tradicinis politinio galvojimo būdas; patriotinis kilniadvasiškumas su pasipiktinimu šiaušiasi prieš tokią šiurkščią pažiūrą. Todėl naujoji pasaulėžiūra neišvengiamai sutinka pasipriešinimą ne vien buržuazijos atstovų, bet ir masės prancūzų socialistų, kurie nori apversti pasaulį magiška formule: laisvė, lygybė, brolybė. Tačiau ypatingai didelį pyktį ji sukėlė vokiečių vulgariosios demokratijos rėksnių tarpe. Ir vis dėlto jie uoliausiai mėgino pasinaudoti naujosiomis idėjomis jas plagijuodami, nors ir visiškai jų nesuprato.
Materialistinio supratimo išvystymas, kad ir vienu vieninteliu istoriniu pavyzdžiu, buvo mokslo darbas, kuriam būtų reikėję daugelio metų ramių studijų, nes savaime aišku, kad tuščiomis frazėmis čia nieko nepadarysi, kad tokį uždavinį išspręsti įgalina tik masinė, kritiškai peržiūrėta ir visiškai įsisąmoninta istorinė medžiaga. Tačiau vasario revoliucija nubloškė mūsų partiją į politinę areną ir tuo būdu neleido jai siekti grynai mokslinių tikslų. Ir vis dėlto toji pagrindinė pažiūra raudona gija eina per visus literatūrinius partijos kūrinius. Visuose juose kiekvienu atskiru atveju nurodoma, kaip veiksmas kiekvieną kartą kildavo iš tiesioginių materialinių paskatų, bet ne iš juos lydinčių frazių, ir, atvirkščiai, kaip politinės ir teisinės frazės taip pat kildavo iš materialinių paskatų, kaip ir politinis veiksmas bei jo rezultatai.
Kada, 1848—1849 m. revoliucijai pralaimėjus, atėjo laikas, kai daryti įtakos Vokietijai iš užsienio buvo vis labiau ir labiau neįmanoma, mūsų partija suteikė emigrantiškų rietenų areną vulgariajai demokratijai, nes tik toks veikimas ir tebuvo galimas. Tuo metu, kai vulgarioji demokratija riejosi lig soties, šiandien draskėsi, kaip katės, rytoj broliavosi, o poryt vėl skalbė savo nešvarius baltinius viso pasaulio akivaizdoje; kai ši vulgarioji demokratija ėjo elgetauti per visą Ameriką, o paskui, vos gavusi porą talerių, vėl keldavo triukšmą dėl jų padalijimo, — mūsų partija džiaugėsi vėl radusi šiek tiek ramybės studijoms. Ji turėjo tą didelį pranašumą, kad josios teorinis pagrindas buvo nauja mokslinė pasaulėžiūra, kurios išvystymas jai teikė pakankamai darbo; jau vien dėl to ji negalėjo pulti taip žemai, kaip emigracijos „didieji vyrai“.
Pirmas šių studijų vaisius yra prieš mus gulinti knyga.
[1] Vokietijos muitų sąjunga buvo sudaryta 1834 m. sausio 1 d. tarp Prūsijos ir eilės vokiškųjų valstybių. Austrija paliko už šios sąjungos ribų.
[2] Kontinentinė sistema — Napoleono I politika, draudusi Anglijos prekes įvežti į Europos kontinentą, įvesta 1806 m. dekretu. Vykdant kontinentinę sistemą dalyvavo Ispanija, Neapolis, Olandija, vėliau Prūsija, Danija, Rusija, Austrija ir kitos šalys.
[3] Kameralistika — administracijos, ūkio ir ekonomijos mokslų ciklas, kuris buvo dėstomas buržuaziniuose universitetuose.
[4] Žr. šio tomo 302—306 psl.
[5] Vokiečių laikraštis „Das Volk“ („Liaudis“) ėjo Londone, Marksui aktyviausiai bendradarbiaujant, nuo 1859 m. gegužės mėn. iki rugpiūčio mėn.