Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima

3) TEISĖS PASLAPČIŲ ATSKLEIDIMAS

a) MOKYTOJAS, ARBA NAUJOJI BAUSMĖS TEORIJA. ATSKLEISTOJI VIENUČIŲ SISTEMOS PASLAPTIS. MEDICINOS PASLAPTYS

Mokytojas — Herkuleso jėgos ir didelės dvasinės energijos nusikaltėlis. Tai išsilavinęs ir išmanantis žmogus. Būdamas karštas atletas, jis sueina į konfliktą su buržuazinės visuomenės įstatymais ir papročiais, o šios visuomenės bendras matas yra vidutiniškumas, švelni moralė ir rami prekyba. Jis tampa žmogžudžiu ir pasiduoda tokiam palaidam gyvenimui, koks tik begalimas stipriam temperamentui, kuris niekur nesuranda atitinkamos žmogiškos veiklos.

Rudolfas pagavo šį nusikaltėlį. Jis nori jį kritiškai reformuoti, jis nori padaryti iš jo pavyzdį juridiniam pasauliui. Jis kivirčijasi su juridiniu pasauliu ne dėl pačios „bausmės“, bet dėl bausmės rūšies ir būdo. Jis atranda, kaip įdomiai išsireiškė negras gydytojas Davidas, tokią bausmės teoriją, kuri būtų verta „didžiausio vokiečių kriminalisto“ ir kuriai nuo to laiko netgi teko laimė, kad ją vokiškai rimtai ir vokiškai nuodugniai gynė vienas vokiečių kriminalistas. Rudolfas net nenumano, kad galima pakilti aukščiau kriminalistų, jo garbės troškimas verčia jį pasidaryti „didžiausiu kriminalistu“, primus inter pares^[1]. Jis liepia negrui gydytojui Davidui apakinti Mokytoją.

Iš pradžių Rudolfas kartoja visus trivialius motyvus prieš mirties bausmę: ji nedaranti jokio poveikio nusikaltėliui, nedaranti jokio poveikio liaudžiai, kuriai ji tėra tarsi įdomus vaidinimas.

Paskui Rudolfas nustato skirtumą tarp Mokytojo ir jo sielos. Jis nori išgelbėti ne žmogų, ne tikrąjį Mokytoją, bet išganyti jo sielą.

„Sielos išganymas,— moko jis,— yra šventas dalykas... Kiekvienas nusikaltimas gali būti apgailėtas ir atpirktas, yra pasakęs išganytojas, bet jį tegali atpirkti tas, kas rimtai nori nusižeminti ir atgailauti. Perėjimas iš teismo į ešafotą yra perdaug trumpas... Tu“ (Mokytojau) „nusikalstamai piktnaudžiavai savo jėga, aš paraližuosiu tavo jėgą... tu drebėsi prieš silpniausią... tavo bausmė bus lygi tavo nusikaltimui... bet ši baisi bausmė tau bent paliks beribį atgailavimo horizontą... Aš tave atskirsiu tik nuo išorinio pasaulio, kad tu, vienatvėje prisiminęs savo gėdingus darbus, galėtum pasinerti į neperžvelgiamą nakties tamsą... Tu būsi priverstas pažvelgti į savo vidų... Tavo protas, kurį tu pažeminai, atbus ir paskatins tave atgailauti“.

Kadangi Rudolfas žmogaus sielą laiko šventa, o jo kūną — nuodėmingu; kadangi jis, vadinasi, tik sielą laiko tikrąja būtybe, nes ji — sutinkamai su kritiniu žmonijos aprašymu p. Šeligos knygoje — priklauso dangui, tai Mokytojo kūnas, jo jėga nepriklauso žmonijai; gyvybinis tos jėgos pasireiškimas neturi būti sužmogintas ir sugrąžintas žmonijai, jos negalima laikyti savaime žmogiška būtybe. Mokytojas piktnaudžiavo savo jėga, Rudolfas paraližuoja, suluošina, sunaikina šią jėgą. Nėra jokios kitos labiau kritinės priemonės atsipalaiduoti nuo iškreiptų žmogiškos būtybės jėgos pasireiškimų, kaip tik sunaikinti tą būtybės jėgą. Krikščioniška priemonė yra akies išlupimas, kai ta akis veda į pagundą, rankos nukirtimas, kai ranka veda į pagundą, žodžiu, kūno užmušimas, kai tas kūnas veda į pagundą, nes akis, ranka, kūnas iš tikrųjų tėra bereikalingi, nuodėmingi žmogaus priedai. Reikia numarinti žmogaus prigimtį, norint išgydyti jos ligas. Masinė jurisprudencija, šiuo atveju sutardama su kritine jurisprudencija, taip pat yra tokios nuomonės, kad žmogaus jėgų luošinimas, paraližavimas yra priešnuodis prieš griaunamąjį tų jėgų pasireiškimą.

Rudolfui, grynosios kritikos vyrui, paprastoje kriminalistikoje nepatinka tiktai perdaug greitas perėjimas iš teismo į ešafotą. Priešingai, jis nori sujungti kerštą nusikaltėliui su jo atgailavimu ir savo nuodėmių įsisąmoninimu, fizinę bausmę su dvasine bausme, jutimines kančias su nejutiminėmis atgailavimo kančiomis. Žemiškoji bausmė kartu turi būti krikščioniška moralinė auklėjimo priemonė.

Ši bausmės teorija, sujungianti jurisprudenciją su teologija, ši „atskleistoji paslapties paslaptis“, yra ne kas kita, kaip katalikų bažnyčios bausmės teorija, o tai išsamiai parodė jau Bentamas savo veikale „Bausmės ir atpildo teorija“. Šiame veikale Bentamas taip pat įrodė, kad dabartinės bausmės moraliniu atžvilgiu yra neefektyvios. Įstatymo numatytas bausmes jis vadina „teisminėmis parodijomis“.

Bausmė, kurią Rudolfas įvykdė Mokytojui, yra ta pati bausmė, kurią Origenas įvykdė pats sau. Rudolfas iškastruoja Mokytoją, išplėšia iš jo vieną gamybinį organą — akį. „Akis yra kūno švyturys“. Kad Rudolfas griebiasi kaip tik apakinimo, tai daro garbę jo religiniam instinktui. Tai bausmė, kuri buvo įprastinė visiškai krikščioniškoje Bizantijos imperijoje ir kuri klestėjo krikščioniškų germaniškųjų Anglijos ir Prancūzijos valstybių galingu jaunystės laikotarpiu. Žmogaus atskyrimas nuo jutiminio išorinio pasaulio, jo nubloškimas vėl į jo abstraktų vidinį pasaulį, siekiant jį pataisyti,— apakinimas — yra būtina išvada iš krikščioniškos doktrinos, pagal kurią visiškas šio atskyrimo įgyvendinimas, grynas žmogaus izoliavimas nuo pasaulio ir jo palikimas savam spiritualistiniam „aš“ yra pats gėris. Jei Rudolfas neuždaro Mokytojo į tikrąjį vienuolyną, kaip kad tokiais atvejais buvo daroma Bizantijoje ir Prancūzijos valstybėje, tai jis bent uždaro jį į idealinį vienuolyną, į nepermatomos nakties vienuolyną, kur neprasiskverbia išorinio pasaulio šviesa, į neveiklios sąžinės ir savo nuodėmių įsisąmoninimo vienuolyną, kuriame tegyvena vaiduokliški prisiminimai.

Tam tikra spekuliatyvinė gėda neleidžia p. Šeligai atvirai pripažinti savo didvyrio Rudolfo bausmės teoriją, žemiškosios bausmės ryšį su krikščioniškuoju nusižeminimu ir atgailavimu. Užtat jis pakiša jam,— savaime suprantama, taip pat kaip pirmą kartą pasauliui atskleidžiamą paslaptį,— tokią teoriją, pagal kurią bausmė turi iškelti nusikaltėlį į jo „paties“ nusikaltimo „teisėjus“.

Šios atskleistosios paslapties paslaptis yra Hegelio bausmės teorija. Anot Hegelio, bausmė yra nuosprendis, kurį nusikaltėlis padaro pats sau. Šią teoriją plačiau yra išdėstęs Gansas. Hegeliui ši teorija tėra spekuliatyvinė skraistė, pridengianti senąją jus talionis^[2], kurią Kantas išvystė kaip vienintelę teisinę bausmės teoriją. Hegeliui nusikaltėlio savęs pasmerkimas pasilieka tik „idėja“, tik spekuliatyvinis įprastinių empirinių baudžiamojo įstatymo numatytų bausmių aiškinimas. Todėl bausmės formą jis visuomet laiko priklausoma nuo tam tikro valstybės išsivystymo laipsnio, t. y. jis palieka bausmę tokią, kokia ji yra tikrovėje. Kaip tik dėl to jis yra kritiškesnis, negu jo kritinis pasekėjas. Tokia bausmės teorija, kuri nusikaltėlį kartu pripažįsta žmogumi, gali tai daryti tik abstrakcijoje, vaizduotėje, būtent todėl, kad bausmė, prievarta prieštarauja žmoniškam elgesiui. Be to, praktiškai įgyvendinti tokią teoriją būtų neįmanoma. Abstraktų įstatymą pakeistų grynai subjektyvi savivalė, nes kiekvieną kartą nuo oficialių „garbingų ir padorių“ vyrų nuožiūros priklausytų tai, kaip suderinti bausmę su nusikaltėlio individualybe. Jau Platonas suprato, kad įstatymas turi būti vienpusiškas ir turi abstrahuotis nuo individualybės. Priešingai, esant žmoniškiems santykiams, bausmė iš tikrųjų bus ne kas kita, kaip nusikaltusio nuosprendis pačiam sau. Niekas nesiims jam įrodinėti, kad išorinė prievarta, kitų panaudota jo atžvilgiu, yra prievarta, jo panaudota pačiam sau. Kiti žmonės, priešingai, bus natūralūs jo gelbėtojai nuo tos bausmės, kurią jis pats sau paskyrė, t. y. santykis iš tikrųjų bus atvirkščias.

Rudolfas išreiškia slapčiausią savo mintį,— t. y. atskleidžia apakinimo tikslą,— sakydamas Mokytojui:

„Kiekvienas tavo žodis bus malda“.

Jis nori išmokyti jį melstis. Jis nori herkulesišką plėšiką paversti vienuoliu, kuris vien melstųsi. Kokia humaniška palyginti su šiuo krikščionišku žiaurumu yra įprastinė bausmės teorija, kuri, norėdama sunaikinti žmogų, tiesiog nukerta jam galvą. Pagaliau savaime suprantama, kad visuomet, kai tikroji masinė įstatymų leidyba rimtai rūpinosi nusikaltėlių pataisymu, ji pasielgdavo nepalyginti protingiau ir humaniškiau, negu šis vokiečių Harun-al-Rašidas. Keturios žemdirbinės Olandijos kolonijos, Ostvaldo nusikaltėlių kolonija Elzase yra tikrai žmoniški bandymai palyginti su Mokytojo apakinimu. Kaip Rudolfas nužudo Fler de Mari, atiduodamas ją į kunigo rankas, kad ji įsisąmonintų savo nuodėmes, kaip jis nužudo Peilio didvyrį, atimdamas iš jo žmogaus savarankiškumą ir pažemindamas jį iki buldogo vaidmens, lygiai taip pat jis nužudo ir Mokytoją, išdurdamas jam akis, kad jis išmoktų „melstis“.

Tarp kitko, taip atrodo bet kokia tikrovė, kai ją „paprastai“ perdirba „grynoji kritika“, būtent — kaip tikrovės iškraipymas ir kaip beprasmiška jos abstrakcija.

Pasak p. Šeligos, apakinus Mokytoją, tuoj pat įvyksta moralinis stebuklas.

„Baisusis Mokytojas,— praneša mums Šeliga,— „staiga“ pripažįsta sąžiningumo ir tiesumo jėgą; jis sako Peilio didvyriui: Taip, tavimi aš galiu pasitikėti, tu niekad nesi vogęs“.

Nelaimei, Eženo Siu knygoje išliko Mokytojo pasisakymas apie Peilio didvyrį, kuriame yra lygiai toks pat pripažinimas, bet jis jokiu būdu negali būti apakinimo pasekmė, nes buvo išreikštas dar prieš apakinimą. Intymiame pokalbyje su Rudolfu Mokytojas jam sako apie Peilio didvyrį:

„Beje, jis nėra toks žmogus, kuris parduotų savo draugą. Ne, jame yra kažkas gero... jo galvoje visuomet buvo kažkokių keistų idėjų“.

Tai visiškai sugriauna p. Šeligos moralinį stebuklą. O dabar panagrinėkime tikruosius Rudolfo kritinio gydymo rezultatus.

Pirmiausia mes matome Mokytoją vykstant su Pelėda į Bukvalio dvarą padaryti niekšybės Fler de Mari. Jį apvaldžiusi mintis, žinoma, yra mintis atkeršyti Rudolfui, ir jis težino keršyti jam metafiziškai, priešingai jo lūkesčiams, išgalvodamas ir puoselėdamas vien „blogį“.

„Jis atėmė iš manęs regėjimą, bet neatėmė minties apie blogį“.

Mokytojas pasakoja Pelėdai, kodėl jis liepęs ją surasti:

„Aš nuobodžiavau, būdamas visiškai vienišas tarp šių dorų žmonių“.

Jei Eženas Siu, tenkindamas savo vienuolišką, savo gyvulišką troškimą, kad žmogus nusižemintų, prieina iki to, jog priverčia Mokytoją pulti ant kelių prieš seną raganą Pelėdą bei mažą velniūkštį Šlubį ir maldauti jo nepalikti, tai šis didysis moralistas užmiršta, kad tuo jis suteikia Pelėdai velnišką pasitenkinimą. Kaip Rudolfas, prievarta apakindamas nusikaltėlį, įrodė jam fizinės prievartos galią, nors jis norėjo jam įrodyti, kad ji neturi reikšmės, lygiai taip pat ir Eženas Siu šiuo atveju moko Mokytoją atitinkamai pripažinti visiško geismingumo galią. Jis moko jį suprasti, kad be geismingumo žmogus nustoja buvęs vyru ir tampa bejėgiu vaikų pajuokos objektu. Jis įtikinėja jį, kad pasaulis nusipelnė jo nusikaltimo, nes tereikėjo jam netekti regėjimo, kad pasaulis žiauriai iš jo pasityčiotų. Eženas Siu atima iš jo paskutinę žmogaus iliuziją, nes Mokytojas manė, kad Pelėda yra prie jo prisirišusi. Jis kartą Rudolfui pasakė: „Dėl manęs ji pultų į ugnį“. Bet užtat Eženas Siu pasiekia tai, ko norėjo, kai Mokytojas iš begalinio sielvarto sušunka:

„Dieve mano, dieve mano, dieve mano!“

Jis išmoko „melstis“! Ir ponas Siu mato šiame „nevalingame dievo gailestingumo šaukimesi apvaizdos ranką“.

Pirmoji Rudolfo kritikos pasekmė yra ši nevalinga malda. Tuoj po jos seka nelaisvanoriška atgaila Bukvalio fermoje, kur Mokytojas pamato sapne nužudytųjų šmėklas.

Mes nesiimsime plačiau aprašinėti to sapno, bet sugrįšime prie scenos „Raudonosios rankos“ rūsyje, kuriame vėl matome kritiškai reformuotą Mokytoją, sukaustytą grandinėmis, pusiau suėstą žiurkių, pusgyvį nuo bado, gyvuliškai šaukiantį ir pusiau pamišusį nuo Pelėdos ir Šlubio kankinimų. Šlubis atidavė į jo rankas Pelėdą. Pasižiūrėkime į Mokytoją, kai jis atlieka Pelėdai operaciją. Jis ne tik iš paviršiaus pamėgdžioja didvyrį Rudolfą, išplėšdamas Pelėdai akis, bet ir morališkai juo seka, kartodamas veidmainiškas Rudolfo kalbas ir pridengdamas savo žiaurius veiksmus šventeiviškomis frazėmis. Kai tik Pelėda atsiduria Mokytojo valdžioje, jis „baisiai džiaugiasi“, jo balsas dreba iš pasiutimo.

„Tu puikiai supranti,— sako jis,— kad aš nenoriu tavęs tučtuojau nužudyti... Kankinimas už kankinimą... Aš turiu ilgai su tavimi kalbėtis, prieš tave nužudydamas... Tau bus tai siaubinga. Pirmiausia, matai... nuo to laiko, kai aš Bukvalio fermoje sapnavau tą sapną, kuris man vėl priminė visus mūsų nusikaltimus, kuris vos neišvedė manęs iš proto ir kuris mane išves iš proto... nuo to laiko manyje įvyko keista permaina... Aš baisiuosi savo ankstesniu žiaurumu... Aš tau neleidau kankinti Lakštingalos^[3], bet tai dar buvo niekai... Tu mane įviliojai į šį rūsį ir sukaustei, tu mane čia pasmerkei šalčiui ir badui... Tu palikai mane vieną su mano baisiomis mintimis... O, tu nežinai, ką reiškia būti vienišam... Vienatvė apvalė mano sielą. Aš nemanyčiau, kad tai yra galima... Gal būt, aš nesu toks blogas, kaip anksčiau, ir tai įrodo neapsakomas mano džiaugsmas, kad aš laikau čia tave, pabaisa... laikau tave ne tam, kad galėčiau atkeršyti už save, bet... bet kad galėčiau atkeršyti už mūsų aukas... Taip, aš atliksiu savo pareigą, jei savo paties rankomis nubausiu savo bendrininkę... Man dabar baisu dėl mano ankstesnių žmogžudysčių, ir vis dėlto — ar tau neatrodo tai keista? — aš be jokios baimės, kuo ramiausiai, be galo siaubingai ir žiauriai tave nužudysiu... Sakyk... sakyk... ar tu tai supranti?“

Šiais negausiais žodžiais Mokytojas prabėga visą moralinės kazuistikos gamą.

Pirmaisiais savo žodžiais jis atvirai išreiškia keršto troškimą. Jis žada kankinimą už kankinimą. Jis nori nužudyti Pelėdą, jis nori prailginti jos priešmirtines kančias ilgu pamokslų, ir — kokia nuostabi sofistika! — ta kalba, kuria jis ją kankina, yra moralinis pamokslas. Jis tvirtina, kad sapnas Bukvalyje jį pataisęs. Kartu jis atskleidžia mums tikrąjį to sapno poveikį, prisipažindamas, kad jis vos neišvedė jo iš proto, kad jis išves jį iš proto. Kaip savo pasitaisymo įrodymą jis pateikia tą faktą, kad jis neleido kankinti Fler de Mari. Eženo Siu personažai — anksčiau Peilio didvyris, o dabar Mokytojas — jo paties rašytojišką sumanymą, skatinanti jį priversti juos veikti taip, o ne kitaip, turi pavaizduoti kaip jų pačių samprotavimus, kaip sąmoningą jų veiklos motyvą. Jie turi nuolatos sakyti: štai čia aš pasitaisiau, dar čia ir čia ir t. t. Kadangi jie nepažįsta tikrai turiningo gyvenimo, tai jiems belieka stengtis labiau pabrėžti savo kalbose nereikšmingų poelgių, kaip šiuo atveju Fler de Mari apgynimo, reikšmę.

Papasakojęs apie naudingą Bukvalio sapno poveikį, Mokytojas turi išaiškinti, kodėl Eženas Siu uždarė jį rūsyje. Jis turi parodyti, kad romano autorius pasielgė protingai. Jis turi pasakyti Pelėdai: Uždariusi mane į rūsį, atidavusi mane sugraužti žiurkėms, pasmerkusi mane badui ir troškuliui, tu man padėjai galutinai pasitaisyti. Vienatvė apvalė mano sielą.

Gyvuliškas staugimas, pašėlęs įniršis, baisus keršto troškimas, kuriuo Mokytojas pasitinka Pelėdą, yra pikta pajuoka iš šios moralinės frazeologijos. Tai parodo, ką galvojo Mokytojas kalėjime.

Atrodo, kad Mokytojas pats tai jaučia, bet kaip kritinis moralistas jis moka sutaikyti prieštaravimus.

Kaip tik savo „begalinį džiaugsmą“, kad Pelėda yra jo valdžioje, jis laiko savo pasitaisymo požymiu. Jo keršto troškimas yra ne natūralus, bet moralinis keršto troškimas. Jis nori atkeršyti ne už save, bet už bendras savo ir Pelėdos aukas. Jos nužudymas jam ne žmogžudystė, o tik pareigos įvykdymas. Jis jai nekeršija, jis, kaip bešališkas teisėjas, tik nubaudžia savo bendrininkę. Jam kelia pasibaisėjimą jo ankstesnės žmogžudystės, ir vis dėlto — jis pats stebisi savo kazuistika — ir vis dėlto jis klausia Pelėdą: Ar tau neatrodo tai keista? — aš tave nužudysiu be jokios baimės, kuo ramiausiai! Dėl nenurodytų moralinių priežasčių jis kartu gėrisi vaizdu tos žmogžudystės, kurią jis ketina įvykdyti, jis gėrisi „baisios žmogžudystės“, „be galo žiaurios žmogžudystės“ vaizdu.

Tai, kad Mokytojas nužudo Pelėdą, visiškai atitinka jo charakterį, ypač po to, kai ji taip žiauriai su juo pasielgė. Bet kad jis nužudo vadovaudamasis moraliniais motyvais, kad jis morališkai aiškina savo barbarišką džiaugsmą dėl būsimos „baisios žmogžudystės“ ir jos „begalinio žiaurumo“, kad savo atgailavimą dėl ankstesnių žmogžudysčių jis kaip tik įrodo nauja žmogžudyste, kad jis iš paprasto žmogžudžio pavirsta dviprasmišku, moraliniu žmogžudžiu,— visa tai yra šlovingas Rudolfo kritinio gydymo rezultatas.

Pelėda mėgina ištrūkti iš Mokytojo rankų. Jis tai pajunta ir tvirtai ją laiko.

„Nusiramink, Pelėda, aš turiu iki galo tau papasakoti, kaip aš pradėjau atgailauti... Šis pasakojimas tau nebus malonus... jis tau įrodys, kad aš turiu negailestingai tau atkeršyti už mūsų aukas... Tačiau aš turiu paskubėti... Mano kraujas verda iš džiaugsmo, kad aš tave laikau savo rankose... Man užteks laiko padaryti tau mirties artėjimą siaubingą, priverčiant tave klausyti, ką aš kalbėsiu... Aš esu aklas... ir mano mintys įsikūnija, kad man tolydžio aiškiai, beveik apčiuopiamai vaizduotų... mano aukų bruožus... Idėjos beveik materialiai atsispindi smegenyse. Kai prie atgailavimo prisideda baisiai sunkus sąžinės graužimas... toks sąžinės graužimas, kuris mūsų gyvenimą paverčia ilga nemigo naktimi, pilna keršto haliucinacijų ir nevilties minčių... gal būt, tuomet po atgailavimo ir sąžinės graužimo žmonėms atleidžiama“.

Mokytojas tęsia savo veidmainišką pasakojimą, kuris kiekvieną akimirką rodo jo veidmainiškumą. Pelėda turi išklausyti, kaip jis palaipsniui pradėjo atgailauti. Šis pasipasakojimas jai bus nepakenčiamas, nes jis įrodys, kad jo pareiga — negailestingai jai atkeršyti ne už patį save, bet už bendras jų aukas. Staiga Mokytojas nutraukia savo didaktinę paskaitą. Jis turi, kaip pats sako, „paskubėti“ išdėstyti savo pamoką, nes džiaugsmas turėti ją savo rankose nepaprastai suaudrino kraują jo gyslose: moralinė priežastis sutrumpinti paskaitą! Po to jis vėl nuramina savo kraują. Juk tas ilgas laikas, kada jis skelbė jai moralę, nėra jo kerštui prarastas: jis „padarys jai mirties artėjimą siaubingą“. Dar viena moralinė priežastis tęsti savo pamokslą! Ir štai dėl šių moralinių priežasčių Mokytojas kuo ramiausiai gali vėl grįžti prie tos savo pamokslo vietos, kurioje valandėlei jį buvo nutraukęs.

Mokytojas teisingai pavaizduoja žmogaus būklę, kai jis yra izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Žmogus, kuriam jutiminis pasaulis tapo gryna idėja, atvirkščiai, stengiasi grynas idėjas paversti jutiminėmis būtybėmis. Jo įsivaizduojamos šmėklos įgyja kūnišką formą. Jo vaizduotėje iškyla ištisas apčiuopiamų, juntamų šmėklų pasaulis. Juk tai ir yra visų stebuklingųjų regėjimų paslaptis, o kartu ir visuotinė pamišimo forma. Todėl kartodamas Rudolfo frazes apie „nusižeminimo ir atgailavimo, susijusio su baisiomis kančiomis, galią“, Mokytojas jas kartoja jau kaip pusiau pamišėlis ir kartu akivaizdžiai įrodo, kad krikščioniškasis savo nuodėmių įsisąmoninimas yra neatskiriamai susijęs su beprotybe. Lygiai taip pat aiškindamas, kad gyvenimo pavirtimas pilna šmėklų sapnų naktimi esąs tikras nusižeminimo ir atgailavimo padarinys, Mokytojas mums atskleidžia tikrąją grynosios kritikos ir krikščioniško tobulėjimo paslaptį. Ši paslaptis yra būtent tai, kad žmogus pavirsta šmėkla, o jo gyvenimas — sapnais.

Eženas Siu šioje vietoje jaučia, kad aklojo plėšiko elgesys Pelėdos atžvilgiu labai kompromituoja tas išganingas mintis, kurias Rudolfas įteigė Mokytojui. Todėl jis į Mokytojo lūpas įdeda šiuos žodžius:

„Šios mintys turi tokią išganingą įtaką, jog nurimsta mano įtūžimas“.

Taigi, Mokytojas prisipažįsta, kad moralinis jo pyktis buvo ne kas kita, kaip paprasčiausias įtūžimas.

„Man trūksta... drąsos... jėgų... pasiryžimo tave nužudyti... ne, aš negaliu pralieti tavo kraujo... tai būtų... žmogžudystė...“ (jis pavadina dalyką jo tikruoju vardu) „..gal būt, dovanotina žmogžudystė... bet vis dėlto būtų žmogžudystė“.

Pasinaudojusi tinkamu momentu, Pelėda sužeidžia Mokytoją savo durklu. Dabar Eženas Siu be jokios tolesnės moralinės kazuistikos gali jam leisti nužudyti Pelėdą.

„Jis suriko iš skausmo... Šis netikėtas užpuolimas staiga jame pažadino ir nepaprastai sustiprino jau benurimstantį keršto troškimą, įtūžimą, kraugeriškus instinktus. Visa tai iš karto prasiveržė su pasibaisėtina jėga, ir jo jau anksčiau sukrėstas protas galutinai pakriko... Ak, gyvate!.. Aš pajutau tavo dantis... Tu liksi, kaip ir aš, be akių“.

Jis išplėšia jai akis.

Sprogimas įvyksta tuo momentu, kai prasiveržia Mokytojo prigimtis, kurią buvo tik veidmainiškai ir sofistiškai pagražinęs, tik asketiškai prislopinęs savo gydymu Rudolfas, ir todėl tas sprogimas yra juo galingesnis ir baisesnis. Eženo Siu pripažinimas, kad Mokytojo protas jau buvo smarkiai sukrėstas visų įvykių, kuriuos paruošė Rudolfas, yra vertas padėkos.

„Paskutinis jo proto spindulys užgeso šiame išgąsčio šauksme, šiame pasmerktojo šauksme...“ (jis mato nužudytųjų šmėklas). „Mokytojas šėlsta ir staugia kaip patrakęs žvėris... Jis mirtinai nukankina Pelėdą“.

Ponas Šeliga murma sau panosėje:

„Mokytojas negali taip greit“ (!) „ir taip laimingai“ (!) „pasikeisti“ (!), „kaip Peilio didvyris“.

Kaip Rudolfas apgyvendino Fler de Mari vienuolyne, taip jis Mokytoją apgyvendina Bisetre, bepročių namuose. Rudolfas paraližavo ne tik jo fizinę, bet ir jo dvasinę jėgą. Ir ne be pagrindo, nes jis nusidėjo ne tik savo fizine, bet ir dvasieę jėga, o Rudolfo bausmės teorija reikalauja sunaikinti nuodėmingąsias jėgas.

Tačiau ir čia p. Eženas Siu dar negalutinai pavaizdavo „nusižeminimą ir atgailavimą, susijusius su pasibaisėtinu kerštu“. Mokytojas vėl atgauna protą, bet jis, bijodamas atsakyti prieš teisingumą, pasilieka Bisetre ir apsimeta pamišėliu. Ponas Siu užmiršta, kad „kiekvienas jo žodis turėjo būti malda“, tuo tarpu jo kalbos galų gale tampa bepročio vapaliojimu ir kliedėjimu. O gal ponas Siu ironiškai prilygina tokį gyvenimo pasireiškimą maldai?

Ta bausmės idėja, kuria vadovavosi Rudolfas, įsakydamas apakinti Mokytoją, tas žmogaus izoliavimas nuo išorinio pasaulio ir jo nugramzdinimas į sielos vienatvę, juridinės bausmės sujungimas su teologiniu kankinimu ryškiausią formą įgauna vienučių sistemoje. Todėl ponas Siu ir garbina vienučių sistemą:

„Kiek šimtmečių turėjo praeiti, kol žmonės suprato, kad yra tik viena priemonė prieš socialiniam organizmui gresiančius ir greit plintančius raupsus“ (būtent — sugedimą kalėjimuose); „tai — nusikaltėlio izoliavimas“.

Ponas Siu pritaria nuomonei tų garbingų žmonių, kurie nusikaltimų gausėjimą aiškina kalėjimų sutvarkymu. Norėdami nusikaltėlį apsaugoti nuo blogos visuomenės, jie palieka jį sau pačiam.

Ponas Eženas Siu pareiškia:

„Aš būčiau laimingas, jei mano silpnas balsas būtų išgirstas tarp visų tų balsų, kurie taip teisėtai ir taip atkakliai siekia, kad būtų pilnutinai ir absoliučiai taikoma vienučių sistema“.

Pono Siu troškimas išsipildė tik iš dalies. Šiais metais įvykusioje atstovų rūmų sesijoje, svarstant vienučių sistemos klausimą, net oficialūs šios sistemos gynėjai turėjo pripažinti, kad ji anksčiau ar vėliau priveda nusikaltėlį prie pamišimo. Todėl visas kalinimo bausmes, kurios viršija dešimt metų, teko pakeisti ištrėmimu.

Jei p. Tokvilis ir p. Bomonas būtų nuodugniai išstudijavę Eženo Siu romaną, tai jie, be abejo, būtų pasiekę, kad būtų pilnutinai ir absoliučiai taikoma vienučių sistema.

Jei turinčius sveiką protą nusikaltėlius Eženas Siu atskiria nuo visuomenės, kad padarytų juos bepročiais, tai bepročius, atvirkščiai, jis atiduoda visuomenei, kad sugrąžintų jiems protą:

„Patyrimas rodo, kad vienatvė yra tokia pat pražūtinga bepročiams, kokia ji yra išganinga kalinamiems nusikaltėliams“.

Jei ponas Siu ir jo kritinis herojus Rudolfas nei katalikiška bausmės teorija, nei metodine vienučių sistema neįstengė nuskurdinti teisės jokia paslaptimi, tai užtat jie praturtino mediciną naujomis paslaptimis, o galiausiai naujų paslapčių atradimas yra toks pat nuopelnas, kaip ir senų paslapčių atskleidimas. Visiškai sutikdama su p. Siu, kritinė kritika dėl Mokytojo apakinimo pastebi:

„Jis net netiki, kai jam sakoma, kad iš jo atimtas regėjimas“.

Mokytojas negalėjo tikėti, kad jis neteko regėjimo, nes jis iš tikrųjų dar matė. Ponas Siu aprašo naują giedravalkio rūšį, jis pasakoja tokius dalykus, kurie masinei, nekritinei oftalmologijai iš tikrųjų yra paslaptis.

Lėlytė nuo operacijos pabąla. Vadinasi, čia kalbama apie lęšiuko giedravalkį. Tiesa, lig šiol tokį giedravalkį buvo galima sukelti sužalojus lęšiuko maišelį, ir beveik neskausmingai, nors ne visai be skausmo. Bet kadangi medikai tokį rezultatą pasiekia tik natūraliu, o ne kritiniu būdu, tai po sužalojimo nieko kito jiems nebelikdavo daryti, kaip laukti uždegimo su plastiniu jo eksudatu, kad susidarytų lęšiuko drumstis.

Dar didesnis stebuklas ir dar didesnė paslaptis yra tai, kas nutinka Mokytoją trečiajame trečiojo tomo skyriuje.

Apakęs vėl praregi:

„Pelėda, Mokytojas ir Šlubis pamatė dvasininką ir Fler de Mari“.

Jei „Sinoptikų kritikos“ pavyzdžiu šio Mokytojo praregėjimo mes nelaikysime rašytojo prasimanytu stebuklu, tai mes turėsime pripažinti, kad Mokytojas vėl operavo savo giedravalkį. Vėliau jis vėl apanka. Vadinasi, jis per anksti atmerkė savo akį, šviesos dirgis sukėlė uždegimą, kuris sužalojo tinklainę ir baigėsi nepagydomu apakimu. Ta aplinkybė, kad šis procesas čia truko tik vieną sekundę, yra nauja paslaptis nekritinei oftalmologijai.

b) ATPILDAS IR BAUSMĖ DVEJOPA JUSTICIJA
(su lentele)

Didvyris Rudolfas iškelia naują teoriją, kurios tikslas palaikyti visuomenę, atlyginant geriesiems ir baudžiant bloguosius. Nekritiniu požiūriu ši teorija yra ne kas kita, kaip šiuolaikinės visuomenės teorija. Argi šioje visuomenėje mažai atlyginami gerieji ir baudžiami blogieji? Koks nekritiškas palyginti su šia atskleista paslaptimi yra masinis komunistas Ovenas, kuris bausmės ir atpildo sistemoje mato įvairių visuomeninės hierarchijos laipsnių pašventinimą ir pilnutinę vergiško pažeminimo išraišką.

Kaip naujas paslapties atskleidimas gali atrodyti tai, kad Eženas Siu atpildo paskirstymą patiki justicijai — atskiram baudžiamosios justicijos priedėliui — ir, nesitenkindamas viena jurisdikcija, išranda dvejopą. Deja, ir ši atskleistoji paslaptis tėra pakartojimas senos teorijos, kurią plačiai išdėstė Bentamas savo anksčiau minėtoje knygoje. Tačiau negalima ginčyti p. Eženui Siu garbės, kad jis nepalyginti kritiškiau negu Bentamas motyvavo ir išdėstė savo pasiūlymą. Jei masinis anglas visas pasilieka nuodėmingoje žemėje, tai Siu dedukcija pakyla į kritinę dangaus sferą. Ponas Siu samprotauja:

„Norėdami įbauginti bloguosius, žmonės sumaterialina jų numatomą dangaus rūstybės pasireiškimą. Argi negalima būtų analogiškai sumaterialinti dieviškąjį gerųjų atlyginimą ir anticipuoti jį žemėje?“

Pagal nekritinę pažiūrą išeina kaip tik atvirkščiai: dangiškoje kriminalistikos teorijoje tėra suidealinta žemiškoji teorija, panašiai kaip dieviškasis atpildas atitinka tik suidealintą žmogaus samdomąjį tarnavimą. Jei visuomenė atlygina ne visus geruosius, tai taip ir turi būti, kad dieviškasis teisingumas vis dėlto turėtų tam tikrą pranašumą prieš žmogiškąjį teisingumą.

Vaizduodamas savo kritiškai atlyginamają justiciją, ponas Siu duoda mums „pavyzdį to moteriško dogmatizmo“ (kurį p. Edgaras, rodydamas visišką „pažinimo ramybę“, pasmerkė Floros Tristan asmenyje), „kuris negali apsieiti be formulės ir susikuria ją iš esamybės kategorijų“. Ponas Eženas Siu prie kiekvieno punkto esamos baudžiamosios justicijos, kurią jis ištisai palieka galioti, prijungia tiksliai jį kopijuojantį priešingą atlyginamosios justicijos punktą. Kad skaitytojui būtų vaizdingiau, jo projektuojamą sistemą kartu su atitinkamais baudžiamosios justicijos punktais mes pateiksime lentelės forma (žr. sekantį puslapį).

Tokio įsivaizduojamo paveikslo sujaudintas, ponas Siu sušunka:

„Deja, tai utopija! Bet sutikite, kad visuomenė yra organizuota kaip tik tokiu būdu!“

Vadinasi, tai būtų kritinė visuomenės organizacija. Mes tiesiog privalome ginti tokią organizaciją nuo Eženo Siu priekaišto, kad lig šiol ji buvusi tik utopija. Siu vėl užmiršo apie „dorybės premijas“, kurios kasmet duodamos Paryžiuje ir apie kurias jis pats užsimena. Tos premijos yra organizuotos netgi dvejopai: materialinė premija, Montijono premija, už kilnius vyrų ir moterų poelgius ir rosière^[4] premija doriausioms merginoms. Čia netgi netrūksta Eženo Siu reikalaujamo rožių vainiko.

Kritiškai užbaigtos justicijos lentelė

Kai dėl dorovinio šnipinėjimo, lygiai kaip ir dėl aukščiausio moralinio gailestingumo priežiūros, tai juos jau seniai yra organizavę jėzuitai. Be to, „Journal des Débats“^[5], „Siècle“^[6], „Petites affiches de Paris“^[7] ir kiti laikraščiai prieinama kaina kiekvieną dieną signalizuoja ir praneša apie visų Paryžiaus biržos spekuliantų dorybes, kilnius poelgius bei nuopelnus, jau nekalbant apie tai, kad kiekviena partija turi savo organą, kuris signalizuoja ir praneša apie politinius kilnius savo narių darbus.

Dar senasis Fosas pastebėjo, kad Homeras yra geresnis už savo dievus. Todėl atsakingu už Eženo Siu idėjas mes galime padaryti „atskleistąją visų paslapčių paslaptį“ — Rudolfą.

Dar daugiau, p. Šeliga mums praneša:

„Be to, Eženo Siu romane labai dažnai nutolstama nuo pagrindinės pasakojimo gijos, duodama įvairių intarpų bei epizodų,— ir visa tai yra kritika“.

c) SULAUKĖJIMO CIVILIZACIJOJE IR BETEISIŠKUMO VALSTYBĖJE PANAIKINIMAS

Juridinė įspėjamoji priemonė nusikaltimams ir kartu sulaukėjimui civilizacijoje panaikinti yra „apsauginė valstybės teikiama globa vaikams nuteistųjų mirties bausme ir iki gyvos galvos kalėti“. Siu nori liberaliau organizuoti nusikaltimų paskirstymą. Nuo šiol jokia šeima negali turėti paveldimos privilegijos nusikalsti — laisva nusikaltimų konkurencija turi paimti viršų prieš nusikaltimų monopolį.

Ponas Siu aiškina, kad „beteisiškumą valstybėje“ galima panaikinti reformuojant tą Prancūzijos baudžiamojo kodekso skyrių, kuriame kalbama apie „piktnaudžiavimą pasitikėjimu“, ir ypač įvedant gaunančių nuolatinę algą advokatų neturtingiesiems ginti institutą. Todėl ponas Siu yra įsitikinęs, kad Pjemonte, Olandijoje ir kitur, kur yra neturtingųjų advokatai, beteisiškumas valstybėje jau esąs panaikintas. Prancūzijos įstatymų leidyba, jo manymu, turinti tik tą trūkumą, kad ji nenumato nuolatinės algos neturtingųjų advokatams, neįpareigoja jų aptarnauti tik neturtinguosius ir per daug susiaurina įstatymines neturtingumo ribas. Tarytum beteisiškumas neprasideda kaip tik pačiame teismo procese ir tarytum Prancūzijoje jau nuo senų laikų nežinoma, kad teisė savaime nieko neduoda, o tik sankcionuoja esamus santykius. Jau trivialus pasidaręs teisės ir fakto skirtumas kritiniam romanistui, atrodo, tebėra „Paryžiaus paslaptis“.

Papildžius kritinį teisės paslapčių atskleidimą dar tomis didelėmis reformomis, kurias Eženas Siu nori įvykdyti teismo vykdytojų atžvilgiu, bus galima suprasti Paryžiaus laikraštį „Satan“^[8], kurio skiltyse vieno iš miesto kvartalų gyventojai kreipiasi į šį „didį reformatorių rašeivą“, skųsdamiesi, kad jų gatvėse dar nėra dujinio apšvietimo. Ponas Siu atsako, kad jis šiuo reikalu padėsiąs savo „Amžinojo žydo“ šeštajame tome. Kitas miesto kvartalas skundžiasi dėl pradinio mokslo trūkumų. Ponas Siu pažada šiam miesto kvartalui įvykdyti pradinio mokslo reformą dešimtajame savo „Amžinojo žydo“ tome.

Išnašos

^[1] — pirmuoju tarp lygių.

^[2] — lygaus atpildo teisę: akis už akį.

^[3] — t. y. Fler de Mari.

^[4] — rosière — nekalta mergina, kuri už dorybę apdovanojama rožių vainiku.

^[5] „Journal des Débats“ — sutrumpintas pavadinimas prancūzų buržuazinio dienraščio „Journal des Débats politiques et littéraires“ („Politinių ir literatūrinių debatų laikraštis“), kuris buvo įsteigtas Paryžiuje 1789 metais. Liepos monarchijos laikotarpiu — vyriausybinis laikraštis, orleanistinės buržuazijos organas.

^[6] „Le Siècle“ („Amžius“) — dienraštis, ėjęs Paryžiuje nuo 1836 iki 1939 metų. XIX a. penktajame dešimtmetyje atspindėjo pažiūras tos smulkiosios buržuazijos dalies, kuri apsiribojo nuosaikių konstitucinių reformų reikalavimu.

^[7] Turimas galvoje laikraštis „Petites affiches“ („Smulkūs skelbimai“) — seniausias prancūzų periodinis leidinys, įsteigtas Paryžiuje 1612 metais; savotiškas informacinis lapelis, kuriame buvo spausdinami įvairūs skelbimai ir pranešimai.

^[8] „Satan“ („Šėtonas“) — nedidelis buržuazinis satyros žanro laikraštis, ėjęs Paryžiuje 1840—1844 metais.

4) Atskleistoji „požiūrio“ paslaptis

Turinys | Markso-Engelso archyvas