Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
1) „Sulaukėjimo civilizacijoje paslaptis“ ir „Beteisiškumo valstybėje paslaptis“
2) Spekuliatyvinės konstrukcijos paslaptis
3) „Apsišvietusios visuomenės paslaptis“
4) „Dorovingumo ir dievobaimingumo paslaptis“
5) „Paslaptis-pajuoka“
6) Balandėlė (Rigoleta)
7) „Paryžiaus paslapčių“ pasaulio būvis
„Kritinė kritika“, įsikūnijusi Šeligos-Višnu asmenyje, sukuria „Paryžiaus paslapčių“ apoteozę. Eženas Siu paskelbiamas „kritiniu kritiku“. Kai tik jis tai sužinos, jis gali, kaip Moljero miestelėnas bajoras, sušukti:
„Garbės žodis, daugiau kaip keturiasdešimt metų kalbu proza, pats to nežinodamas, ir aš labai Jums dėkingas, kad Jūs man tai išaiškinote“[1].
Ponas Šeliga savo kritikos pradžioje duoda estetinį prologą.
Štai kaip „estetinis prologas“ aiškina visuotinę „kritinio“ epo reikšmę ir ypač visuotinę „Paryžiaus paslapčių“ reikšmę:
„Epas sukelia mintį, kad dabartis pati savaime yra niekas, ir net ne tik“ (niekas, ir net ne tik!) „amžina riba tarp praeities ir ateities, bet“ (niekas, ir net ne tik, bet!) „nuolat iš naujo užpildytina spraga, skirianti nemirtingumą nuo laikinumo... Tai sudaro visuotinę „Paryžiaus paslapčių“ reikšmę“.
„Estetinis prologas“ toliau teigia, kad „kritikas, jei tik jis nori, taip pat gali būti ir poetu“.
Visa p. Šeligos kritika įrodys šio teigimo teisingumą. Visais savo momentais ji yra „poetinis prasimanymas“.
Kartu ji yra „laisvojo meno“ produktas ta prasme, kaip ji yra apibrėžta „estetiniame prologe“, t. y. ji „išranda kažką visiškai nauja, absoliučiai niekada dar nebūta“.
Pagaliau ji yra net kritinis epas, nes ji yra „nuolat iš naujo užpildytina spraga, skirianti nemirtingumą“ — p. Šeligos kritinę kritiką — nuo „laikinumo“ — nuo p. Eženo Siu romano.
Kaip žinoma, Feuerbachas į krikščionių vaizdinius apie įsikūnijimą, trejybę, nemirtingumą ir t. t. žiūri kaip į įsikūnijimo paslaptį, trejybės paslaptį, nemirtingumo paslaptį. Ponas Šeliga į visus dabartinius gyvenimo santykius žiūri kaip į paslaptis. Tačiau jei Feuerbachas atskleidė tikrąsias paslaptis, tai p. Šeliga, atvirkščiai, tikrąsias trivialybes paverčia paslaptimis. Jo sumanumas pasireiškia tuo, kad jis moka ne atskleisti tai, kas paslėpta, bet paslėpti tai, kas atskleista.
Antai sulaukėjimą (nusikaltėlių buvimą) civilizacijoje, kaip ir beteisiškumą bei nelygybę valstybėje jis paskelbia paslaptimis. Taigi, viena iš dviejų: arba socialistinė literatūra, atskleidusi šias paslaptis, liko paslaptimi p. Šeligai, arba jis nori paversti privačia „kritinės kritikos“ paslaptimi labiausiai žinomas tos literatūros išvadas.
Todėl mums nėra reikalo plačiau dėstyti p. Šeligos samprotavimus apie šias paslaptis. Mes pažymėsime tik kai kuriuos, puikiausius, punktus.
„Prieš įstatymą ir teisėją visi yra lygūs: dideli ir maži, turtingieji ir beturčiai. Šis nuostatas yra svarbiausias valstybės tikėjimo simbolyje“.
Valstybės? Priešingai, daugumos valstybių tikėjimo simbolis iš pat pradžių nustato didelių ir mažų, turtingųjų ir beturčių nelygybę prieš įstatymą.
„Akmens raižytojas Morelis iš savo naivaus padorumo labai aiškiai nusako paslapties esmę“ (būtent priešingumo tarp beturčių ir turtingųjų paslapties esmę). „Jis sako: Jei tik turtingieji tai žinotų! Jei tik turtingieji tai žinotų! Nelaimė ir yra ta, kad jie nežino, kas yra neturtas“.
Ponas Šeliga nežino, kad Eženas Siu iš mandagumo prancūzų buržuazijai daro anachronizmą, įdėdamas į „chartijos-tiesos“[2] laikų darbininko Morelio lūpas nuvalkiotą Liudviko XIV laikų biurgerių frazę: „Ak, jei karalius tai žinotų!“ modifikuota forma: „Ak, jei turtingasis tai žinotų!“ Bent Anglijoje ir Prancūzijoje šio naivaus santykio tarp turtingųjų ir beturčių nebėra. Mokslingieji turto atstovai, ekonomistai, čia labai smulkiai išaiškino, kas yra neturtas kaip fizinis ir moralinis skurdas. Tartum pasiguosdami, jie įrodinėjo, kad šis skurdas taip ir turįs išlikti, nes turinti išlikti dabartinė padėtis. Maža to. Jie net rūpestingai apskaičiavo tas proporcijas, kokiomis turinti mažėti varguomenė dėl mirtingumo turtingųjų gerovei ir savo pačios gerovei.
Kai Eženas Siu vaizduoja smukles, nusikaltėlių lindynes ir jų kalbą, p. Šeliga atskleidžia „paslaptį“, kad „autorius“ siekė ne pavaizduoti tą kalbą ir tas lindynes, bet
„pažinti blogio spyruoklių paslaptį“ ir t. t. „Juk kaip tik didžiausio judėjimo vietose... nusikaltėliai jaučiasi kaip namie“.
Ką pasakytų gamtininkas, jeigu jam būtų įrodinėjama, kad bičių korio akelė jį dominanti ne kaip korio akelė, kad ji nesanti paslaptis tam, kuris nėra jos studijavęs, nes bitė „jaučiasi visiškai kaip namie“ tiesiog gryname ore ir ant žiedo? Nusikaltėlių lindynėse ir jų kalboje atsispindi nusikaltėlio charakteris; tai sudaro neatskiriamą jo buities dalį; jų nepavaizdavus, negalima pavaizduoti nusikaltėlio, kaip, nepavaizdavus petite maison[3], negalima pavaizduoti femme galante[4].
Net Paryžiaus policijai, jau nekalbant aplamai apie paryžiečius, nusikaltėlių lindynės yra tokia „paslaptis“, kad dar ir šiuo metu senamiestyje tiesiamos šviesios ir plačios gatvės, siekiant tuos užkampius padaryti prieinamus policijai.
Pagaliau pats Eženas Siu pareiškia, kad, vaizduodamas visa tai, kas anksčiau išdėstyta, jis norėjęs patenkinti „baimingą“ skaitytojų „smalsumą“. Ponas Eženas Siu visuose savo romanuose norėjo patenkinti šį baimingą skaitytojų smalsumą. Užtenka prisiminti tokius romanus, kaip „Ataras Giulis“, „Salamandra“, „Plikas ir Plokas“.
Kritinio „Paryžiaus paslapčių“ pavaizdavimo paslaptis yra spekuliatyvinės, hegelinės konstrukcijos paslaptis. „Sulaukėjimą civilizacijoje“ ir „beteisiškumą valstybėje“ paskelbęs paslaptimis, t. y. ištirpdęs „paslapties“ kategorijoje, p. Šeliga verčia „paslaptį“ pradėti savo spekuliatyvinę gyvenimo apytaką. Pakaks kelių žodžių, kad bendrais bruožais apibūdintume spekuliatyvinę konstrukciją. Pono Šeligos duotas „Paryžiaus paslapčių“ traktavimas parodys mums, kaip ją taikyti atskirais atvejais.
Kai aš iš tikrų obuolių, kriaušių, žemuogių, migdolų susidarau bendrą sąvoką „vaisius“, kai aš einu toliau ir įsivaizduoju, kad mano iš tikrų vaisių gauta abstrakti sąvoka „vaisius“ [„die Frucht“] yra nepriklausomai nuo manęs egzistuojanti esmė, maža to — tikroji kriaušės, obuolio ir t. t. esmė, tai, kalbant spekuliatyvine kalba, aš tuo pareiškiu, kad „vaisius“ yra kriaušės, obuolio, migdolo ir t. t. „substancija“. Vadinasi, aš pasakau, kad kriaušei nėra esminga būti kriauše, obuoliui nėra esminga būti obuoliu. Esminga šiuose daiktuose yra ne jų tikroji, jutimiškai suvokiama esamoji būtis, bet mano iš jų abstrahuota ir jiems pakišta esmė, mano vaizdinio esmė, „vaisius“. Tuomet aš obuolį, kriaušę, migdolą ir t. t. paskelbiu esant paprastomis „vaisiaus“ egzistavimo formomis, jo modusais. Tiesa, mano ribotas, jutimų paremtas protas obuolį skiria nuo kriaušės ir kriaušę nuo migdolo, bet mano spekuliatyvinis protas tą jutiminį skirtumą laiko neesminiu ir nesvarbiu. Spekuliatyvinis protas obuolį laiko tuo pačiu, kuo ir kriaušę, kriaušę tuo pačiu, kuo migdolą, būtent — „vaisiumi“. Skirtingi savo savybėmis tikrieji vaisiai nuo šiol tėra iliuziniai vaisiai, kurių tikrąją esmę sudaro „substancija“, „vaisius“.
Šitokiu būdu negalima padaryti kokių nors labai turiningų apibrėžimų. Mineralogas, kurio visas mokslas apsiribotų nustatymu tos tiesos, kad visi mineralai tikrovėje yra „mineralas“ aplamai, būtų mineralogas tik savo vaizduotėje. Apie kiekvieną mineralą spekuliatyvinis mineralogas pasakytų: tai — „mineralas“, ir jo mokslas apsiribotų šio žodžio kartojimu tiek kartų, kiek yra tikrųjų mineralų.
Todėl spekuliatyvinis mąstymas, kuris iš skirtingų tikrųjų vaisių padarė vieningą abstrakcijos „vaisių“ — „vaisių“ aplamai, yra priverstas, norėdamas gauti neva tikrąjį turinį, pamėginti vienaip ar kitaip vėl sugrįžti nuo „vaisiaus“, nuo substancijos, prie tikrų, įvairių paprastų vaisių — prie kriaušės, obuolio, migdolo ir t. t. Tačiau kaip yra lengva iš tikrų vaisių sukurti abstrakčią sąvoką „vaisius“, taip yra sunku iš abstrakčios sąvokos „vaisius“ pasigaminti tikrus vaisius. Dar daugiau, neatsisakius abstrakcijos, aplamai neįmanoma pereiti nuo abstrakcijos prie abstrakcijos priešybės.
Todėl spekuliatyvinis filosofas atsisako „vaisiaus“ abstrakcijos, bet jis atsisako jos spekuliatyviškai, mistiškai — būtent taip, tarytum jis jos neatsisako. Todėl ir iš tikrųjų jis tik dėl akių išeina už abstrakcijos ribų. Jis samprotauja maždaug šitaip:
Jei obuolys, kriaušė, migdolas, žemuogė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip „substancija“ aplamai, „vaisius“ aplamai, tai kyla klausimas, kokiu gi būdu „vaisius“ aplamai man pasirodo čia kaip obuolys, čia kaip kriaušė, čia kaip migdolas, iš kur atsiranda ši įvairumo regimybė, kuri taip akivaizdžiai prieštarauja mano spekuliatyvinei pažiūrai į vienybę, į „substanciją“ aplamai, į „vaisių“ aplamai.
Taip yra dėl to, atsako spekuliatyvinis filosofas, kad „vaisius“ aplamai nėra negyva, neturinti skirtumų, rimtyje esanti esybė, bet, priešingai, jis yra gyva, save savyje skirianti, judri esybė. Paprastų vaisių įvairumas turi reikšmę ne tik mano jutiminiam protui, bet ir pačiam „vaisiui“ aplamai, spekuliatyviniam protui. Įvairūs paprasti vaisiai tėra įvairūs „vieningo vaisiaus“ gyvenimo pasireiškimai; jie yra kristaliniai dariniai, kuriuos sukuria pats „vaisius“ aplamai. Tuo būdu, pavyzdžiui, obuolyje „vaisius“ aplamai suteikia sau obuolio pavidalo, o kriaušėje — kriaušės pavidalo esamąją būtį. Vadinasi, kartojant požiūrį į substanciją, čia jau nebegalima pasakyti: kriaušė yra „vaisius“, obuolys yra „vaisius“, migdolas yra „vaisius“. Priešingai, šiuo atveju reikia sakyti: „vaisius“ taria save esant kriauše, „vaisius“ taria save esant obuoliu, „vaisius“ taria save esant migdolu. Obuolio, kriaušės ir migdolo savitarpio skirtumai kaip tik yra „vaisiaus“ savyje įžiūrėti skirtumai, jie daro atskirus vaisius kaip tik skirtingomis „vaisiaus“ aplamai gyvenimo proceso grandimis. Tuo būdu „vaisius“ jau nebėra neturininga, skirtumų neturinti vienybė; jis yra vienybė kaip vaisių visuma, kaip jų „totališkumas“, o tie vaisiai sudaro „organiškai išsiskaidžiusią grandžių eilę“. Kiekvienoje sekančioje šios eilės grandyje „vaisius“ suteikia sau vis labiau išsivysčiusią, vis aiškiau išreikštą esamąją būtį, kol pagaliau, kaip visų vaisių „apibendrinimas“, jis kartu tampa ta gyva vienybe, kurioje kiekvienas atskiras vaisius tiek pat yra ištirpęs, kiek ir iš jos kilęs, kaip kad visos kūno dalys nuolat virsta krauju ir nuolat yra pagaminamos iš kraujo.
Taigi, matome: jei krikščionių religija težino vieną dievo įsikūnijimą, tai spekuliatyvinė filosofija žino tiek įsikūnijimų, kiek yra daiktų; pavyzdžiui, šiuo atveju kiekvienas atskiras vaisius jai yra substancijos, absoliutaus vaisiaus, įsikūnijimas. Tuo būdu spekuliatyviniam filosofui svarbiausia rūpi padaryti, kad egzistuotų tikri, paprasti vaisiai, ir paskui paslaptingai pasakyti, kad yra obuoliai, kriaušės, migdolai ir razinos. Tačiau tie obuoliai, kriaušės, migdolai ir razinos, kuriuos mes vėl randame spekuliatyviniame pasaulyje, jau tėra iliuziniai obuoliai, kriaušės, migdolai ir razinos, nes jie yra „vaisiaus“ aplamai, šios abstrakčios proto sukurtos esybės, gyvenimo momentai, vadinasi, ir jie patys yra abstrakčios proto esybės. Taigi, šioje spekuliatyvinėje operacijoje mus džiugina tai, kad mes vėl randame visus tikruosius vaisius, bet jau kaip vaisius, turinčius svarbesnę, mistinę reikšmę,— vaisius, kurie atsirado ne iš materialios dirvos, bet iš mūsų smegenų eterio ir kurie yra „vaisiaus“ aplamai įsikūnijimas, absoliutaus subjekto įsikūnijimas. Vadinasi, kai mes nuo abstrakcijos, nuo antgamtinės proto esybės „vaisius“ aplamai sugrįžtame prie tikrų, natūralių vaisių, tai natūraliems vaisiams, priešingai, suteikiame antgamtinę reikšmę ir paverčiame juos grynomis abstrakcijomis. Dabar svarbiausia mums yra kaip tik įrodyti „vaisiaus“ aplamai vienybę visuose jo gyvenimo pasireiškimuose — obuolio, kriaušės, migdolo ir kt. forma,— vadinasi, įrodyti šių vaisių mistinį tarpusavio ryšį ir parodyti, kaip kiekviename iš jų palaipsniui įsikūnija „vaisius“ aplamai ir kaip jis neišvengiamai iš vienos savo egzistavimo formos pereina į kitą, pavyzdžiui, iš razinos į migdolą. Todėl paprastų vaisių vertę dabar ir sudaro jau ne jų natūralios savybės, bet jų spekuliatyvinė savybė, dėl kurios kiekvienam iš jų priklauso tam tikra vieta „absoliutaus vaisiaus“ gyvenimo procese.
Sakydamas, kad yra obuoliai ir kriaušės, paprastas žmogus nemano esąs pasakęs kažką ypatingo. Tačiau filosofas, nusakęs šiuos esamus daiktus spekuliatyviniu būdu, pasakė kažką nepaprasto. Jis padarė stebuklą: iš netikros proto esybės „vaisius“ aplamai jis pagamino tikrus gamtos daiktus — obuolį, kriaušę ir t. t., t. y. jis iš savo paties abstraktaus proto, kuris jam atrodo esąs kažkoks absoliutus, nepriklausomai nuo jo egzistuojąs subjektas, šiuo atveju „vaisius“ aplamai, sukūrė šiuos vaisius. Ir kiekvieną kartą, pareikšdamas apie vienų ar kitų daiktų egzistavimą, spekuliatyvinis filosofas atlieka kūrimo aktą.
Savaime suprantama, kad spekuliatyvinis filosofas tik tuo atveju gali taip tolydžio kurti, jeigu jis visiems žinomas, tikrovėje pastebimas obuolio, kriaušės ir t. t. savybes pateikia kaip jo atrastas savybes, jeigu tam, ką gali sukurti vien abstraktus protas, būtent — abstrakčioms proto formulėms, jis suteikia tikrųjų daiktų vardus, jeigu pagaliau savo paties veiklą, kuri reiškia jo perėjimą nuo obuolio sąvokos prie kriaušės sąvokos, jis paskelbia absoliutaus subjekto, „vaisiaus“ aplamai, savaimine veikla.
Spekuliatyvine kalba ši operacija išreiškiama štai kaip: substanciją suprasti kaip subjektą, kaip vidinį procesą, kaip absoliučią asmenybę. Ir toks supratimo būdas yra esminė Hegelio metodo ypatybė.
Šias pastabas iš pradžių reikėjo duoti tam, kad p. Šeligą padarytume suprantamą. Jei lig šiol p. Šeliga tikruosius santykius, pavyzdžiui, teisę ir civilizaciją, paversdavo paslapties kategorija ir tokiu būdu „paslaptį“ padarydavo substancija, tai dabar jis pirmą kartą pakyla į tikrai spekuliatyvinę, hegelinę aukštybę ir „paslaptį“ paverčia savarankišku subjektu, kuris įsikūnija tikruosiuose santykiuose ir asmenyse. Tuo būdu grafienės, markizės, grizetės, durininkai, notarai, šarlatanai ir meilės intrigos, baliai, medinės durys ir t. t. yra šio subjekto gyvenimo pasireiškimai. Iš tikrojo pasaulio susikūręs kategoriją „paslaptis“, jis dabar iš šios kategorijos kuria tikrąjį pasaulį.
Pono Šeligos vaizduojamos spekuliatyvinės konstrukcijos paslaptys mums juo akivaizdžiau atsiskleis, kad jis neginčijamai yra dvigubai pranašesnis už Hegelį. Pirma, Hegelis su sofistiniu meistriškumu moka pavaizduoti tą procesą, kai filosofas, pasinaudodamas jutiminiu stebėjimu ir vaizdiniu, pereina nuo vieno objekto prie kito,— jis moka pavaizduoti tą procesą kaip pačios įsivaizduojamos proto esybės, absoliutaus subjekto, procesą. Ir antra, Hegelis labai dažnai spekuliatyviniame aiškinime duoda tikrąjį aiškinimą, kuriame užčiuopiamas pats daiktas. Toks tikras minties dėstymas spekuliatyviniame dėstyme skatina skaitytoją spekuliatyvinį minties dėstymą laikyti tikru, o tikrąjį — spekuliatyviniu.
Ponui Šeligai abu šie keblumai išnyksta. Jo dialektika yra laisva nuo bet kokio veidmainiavimo ir apsimetimo. Jis daro savo fokusus, rodydamas pagirtiną sąžiningumą ir atviraširdišką tiesumą. O paskui jis niekur nevysto tikrojo turinio, todėl jo spekuliatyvinė konstrukcija yra laisva nuo bet kokių trukdančių papildymų ir atsiskleidžia prieš mūsų akis visa savo apnuoginta grožybe be jokių dviprasmiškų priedangų. Be to, p. Šeliga savo pavyzdžiu taip pat labai puikiai parodo, kaip spekuliacija, iš vienos pusės, tartum laisvai, pati iš savęs, a priori kuria savo objektą, o iš antros pusės, norėdama sofistiniais samprotavimais atsikratyti protingos ir natūralios priklausomybės nuo objekto, patenka kaip tik į neprotingiausią ir nenatūraliausią vergišką priklausomybę nuo šio objekto, kurio labiausiai atsitiktinius, individualiausius apibrėžimus ji turi konstruoti kaip absoliučiai būtinus ir visuotinius.
Parodęs mums iš pradžių žemiausius visuomenės sluoksnius, privertęs mus aplankyti nusikaltėlių smukles ir t. t., Eženas Siu mus perkelia į aukštuomenės sferą, į balių Sen-Žermeno kvartale.
Ponas Šeliga štai kaip konstruoja šį perėjimą:
„Nauju posūkiu paslaptis mėgina išvengti tyrinėjimo. Viskam, kas tikra, realu, teigiama, lig šiol ji buvo priešpastatyta kaip kažkas absoliučiai mįslingo, visiškai neapčiuopiamo, neigiamo; o dabar ji prasiskverbia į tai, kas tikra, realu ir teigiama, kaip nematomas viso to turinys. Bet kartu ji panaikina besąlygišką negalimumą būti pažinta“.
„Paslaptis“, kuri lig šiol buvo priešpastatyta tam, kas „tikra“, „realu“, „teigiama“, būtent teisei ir švietimui, „dabar prasiskverbia į pastarąjį“, t. y. į švietimo sferą. Kad vien aukštuomenė yra švietimo sfera, tai — paslaptis, jei ne Paryžiaus, tai Paryžiui. Ponas Šeliga nepereina nuo nusikaltėlių pasaulio paslapčių prie aristokratinės visuomenės paslapčių; jis daro visai ką kita: jam „paslaptis“ aplamai tampa apsišvietusios visuomenės „nematomu turiniu“, jos tikrąją esme. Tai nėra p. Šeligos „naujas posūkis“, kad jis galėtų pradėti tolesnį tyrinėjimą; priešingai, tai — pačios „paslapties“ „naujas posūkis“, kad ji galėtų išvengti tyrinėjimo.
Užuot iš tikrųjų nuėjęs paskui Eženą Siu tenai, kur jį traukia jo širdis, būtent — į aristokratų balių, p. Šeliga pirma dar griebiasi veidmainiškų a priori konstruojančios spekuliacijos aiškinimų:
„Suprantama, galima numatyti, kad „paslaptis“ pasistengs užsisklęsti į labai tvirtą kevalą. Ir iš tikrųjų atrodo, tarytum neįmanoma prasiskverbti... kad... todėl galima tikėtis, kad aplamai... Vis dėlto naujas mėginimas pasiekti branduolį čia yra neišvengiamas“.
Ir ką gi? Ponui Šeligai čia taip sekasi, kad
„metafizinis subjektas, paslaptis, dabar iškyla lengvai, nevaržomai, koketiškai“.
Norėdamas paversti aristokratinę visuomenę „paslaptimi“, p. Šeliga tam tikrais samprotavimais mėgina išaiškinti „švietimo“ prasmę. Jis iš anksto priskiria aristokratinei visuomenei tik tokias savybes, kokių nė vienas žmogus joje neieško, kad po to galėtų atskleisti „paslaptį“, jog ši visuomenė tokių savybių neturi. O paskui šį atradimą jis pateikia kaip apsišvietusios visuomenės „paslaptį“. Pavyzdžiui, p. Šeliga iškelia sau tokius klausimus: Ar „visuotinis protas“ (ar tik ne spekuliatyvinė logika?) nesudaro apsišvietusios visuomenės „bičiuliškų pasikalbėjimų“ turinio? Ar „tik meilės ritmas ir mastas“ šią visuomenę „daro harmoninga visuma“? Ar tai, „ką mes vadiname visuotiniu švietimu, yra visuotinio, amžino, idealaus forma“, t. y. ar tai, ką mes vadiname švietimu, yra metafizinės vaizduotės vaisius? Atsakydamas į savo klausimus, p. Šeliga lengvai a priori pranašauja:
„Beje, galima tikėtis... kad į visus šiuos klausimus bus neigiamai atsakyta“.
Eženo Siu romane perėjimas iš prastuomenės pasaulio į aukštuomenės pasaulį vyksta taip, kaip įprasta romanuose. Geroldšteino kunigaikščio Rudolfo persirenginėjimas padeda jam patekti į žemutinius visuomenės sluoksnius, kaip ir jo rangas daro jam prieinamas aukštuomenės sferas. Pakeliui į aristokratų balių jam visai nerūpi dabarties gyvenimo kontrastai; jam atrodo pikantiški tik jo paties maskiruočių kontrastai. Jis pasakoja savo paklusniausiems palydovams, koks jis nepaprastai įdomus atrodąs pats sau įvairiose situacijose.
„Man atrodo,— sako jis,— kad šie kontrastai yra gana pikantiški: vakar aš — vėduoklių tapytojas, įsikūręs landynėje Fevų gatvėje; šiandien ryte — tarnas, vaišinąs juodųjų serbentų antpilu ponią Piplė, o vakare... aš esu vienas iš dievo malone privilegijuotųjų, viešpataujančių šiam pasauliui“.
Atvesta į balių kritinė kritika dainuoja:
„Čionai tarp žemiškų dievų
Aš atminties ir proto netenku!“[5]
Ji išlieja savo jausmus šiais ditirambais:
„Čia burtų kerai pripildė naktį saulės spindesio, papuošė žiemą pavasario žaluma ir vasaros puikumu. Mus tuojau apima tokia nuotaika, jog mes norime patikėti stebuklingai esant dievą žmogaus krūtinėje, ypač kai grožis ir gracija galutinai mus įtikina, kad čia pat prie mūsų yra idealai“. (!!!)
Neprityręs, lengvatiki kritinis kaimo pastoriau! Tik tavo kritinis naivumas, pabuvojus elegantiškoje Paryžiaus balių salėje, gali sukelti tokią prietaringą nuotaiką, kad patikėtum „stebuklingai esant dievą žmogaus krūtinėje“ ir Paryžiaus liūtes pripažintum „čia pat esančiais idealais“, įsikūnijusiais angelais!
Iš savo saldutėlio naivumo kritinis pastorius ryžtasi slapta pasiklausyti, ką tarpusavyje kalba dvi „gražiausios iš gražuolių“, Klemans d’Arvil ir grafienė Sara Mak-Gregor. Atspėkite, ką jis iš jų pasikalbėjimo nori „slapta pasiklausyti:
„Kaip pasidaryti mylimų vaikų palaima, visiška vyro laimės pilnybe“... „Mes girdime... mes stebimės... mes netikime savo ausimis“.
Mus apima slaptas piktas džiaugsmas, matant paslapčiom besiklausančio pastoriaus nusivylimą. Damos nesikalba nei apie „palaimą“, nei apie „laimės pilnybę“, nei apie „visuotinį protą“; priešingai, „kalbamasi apie tai, kaip poniai d’Arvil apgauti savo vyrą“.
Apie vieną iš tų damų, grafienę Mak-Gregor, štai kaip naiviai mums paaiškinama:
Ji buvo „pakankamai veikli, kad po slaptų vedybų pasidarytų motina“.
Tokios grafienės veiklumo dvasios nemaloniai nuteiktas, p. Šeliga skaito jai griežtą notaciją:
„Mūsų manymu, grafienė siekia individualios, egoistinės naudos“.
Beje, tai, kad ji gali pasiekti savo tikslą — ištekėti už Geroldšteino kunigaikščio, p. Šeligos nuomone, nieko gero nežada:
„Mes nė kiek nesitikime, kad ji ištekėdama atneš laimę Geroldšteino kunigaikščio pavaldiniams“.
Baigdamas savo priekaištavimus, mūsų puritonas su „giliaminčiu rimtumu“ pastebi:
„Beje, vargu ar Sara“ (veiklioji dama) „yra išimtis šio puikaus sluoksnio žmonių tarpe, nors ji ir yra jo viršūnės atstovė“.
Beje, vargu ar yra! Nors! Na, o sluoksnio „viršūnės atstovė“ — argi tai ne išimtis?
Apie kitų dviejų idealių būtybių, markizės d’Arvil ir hercogienės de Liusnė, charakterį mes sužinome štai ką:
Jų „širdis nėra patenkinta. Santuokoje jos nesurado meilės objekto ir todėl ieško meilės objekto už santuokos ribų. Meilė santuokoje joms liko paslaptis, ir valdingas širdies balsas ragina jas atskleisti tą paslaptį. Tuo būdu jos pasiduoda slaptajai meilei. Šios santuokos be meilės aukos nenoromis prieina prie to, kad pačią meilę suveda į kažką išorinio, į vadinamąjį ryšį, o romantikos elementą, paslaptį, laiko vidiniu, pagyvinančiu, esminiu meilės dalyku“.
Mes tuo labiau turime įvertinti šios dialektinės argumentacijos nuopelną, kuo labiau ji gali būti pritaikyta visiems gyvenimo atvejams.
Pavyzdžiui, kas nedrįsta gerti savo paties namuose ir vis dėlto jaučia gėrimo poreikį, tas gėrimo „objekto“ ieško „už namų slenksčio“ ir „tuo būdų“ pasiduoda slaptam girtavimui. Maža to, jis bus verčiamas paslaptį laikyti esminiu išgėrimo ingredientu, nors ir nesuves girtavimo į kažką grynai „išorinio“, bereikšmio, kaip to, beje, nedaro ir minėtos damos meilės atžvilgiu. Juk paties p. Šeligos aiškinimu, jos ne meilę, bet santuoką be meilės suveda į tai, kas ji iš tikrųjų yra,— į kažką išorinio, į vadinamąjį ryšį.
„Kas yra meilės „paslaptis“?“— klausia toliau p. Šeliga.
Mes ką tik susipažinome su konstrukcija, kuri „paslaptį“ daro šios rūšies meilės „esme“. Kaipgi išeina, kad mums dabar reikia atskleisti paslapties paslaptį, esmės esmę?
„Ne ūksmingos alėjos tarp krūmynų,— deklamuoja pastorius — ne natūrali mėnesienos prieblanda ir ne dirbtinė prietema už brangių gardinų ir užuolaidų, ne švelnūs ir svaiginantys arfos ir vargonų garsai, ne potraukis prie uždrausto...“
Gardinos ir užuolaidos! Švelnūs ir svaiginantys garsai! Ir pagaliau net vargonai! Ponas pastoriau, išmeskite iš galvos tą bažnyčią! Kas gi nešasi į meilės pasimatymą vargonus?
„Visa tai“ (gardinos ir užuolaidos ir vargonai) „tėra tik kažkas paslaptingo“.
Bet argi ne šis paslaptingumas yra slaptosios meilės „paslaptis“? Anaiptol ne:
„Meilės paslaptis yra tai, kas sužadina, suaudrina, apsvaigina, tai — geismingumo jėga“.
„Švelnūs ir svaiginantys“ garsai pastoriui jau yra tai, kas apsvaigina. O jeigu jis į savo meilės pasimatymą vietoj gardinų ir vargonų atsineštų vėžlių sriubos ir šampano, tai jam tuomet netrūktų ir to, kas „sužadina ir suaudrina“.
„Tiesa, mes nenorime pripažinti geismingumo jėgos — moko šventasis vyras; — bet jis tik todėl turi mums milžiniškos galios, kad mes jį varome iš savęs, atsisakome pripažinti jame savo pačių prigimtį — savo pačių prigimtį, kurią pripažinę, mes paskui galėtume nugalėti geismingumą, jei tik jis mėgintų reikštis proto, tikrosios meilės ir valios jėgos sąskaita“.
Būdamas ištikimas spekuliatyvinės teologijos dvasiai, pastorius mums pataria pripažinti geismingumą mūsų pačių prigimtimi, kad paskui būtų galima jį nugalėti, t. y. atsiimti pripažinimą. Tiesa, jis nori nugalėti geismingumą tik tuo atvejų, jeigu jis panorėtų reikštis proto sąskaita (valios jėga ir meilė priešingai geismingumui priklauso proto sferai). Bet juk ir nespekuliatyvinis krikščionis pripažįsta geismingumą, jeigu jis nemėgina reikštis tikrojo proto, t. y. tikėjimo sąskaita, tikrosios meilės, t. y. dievo meilės sąskaita, ir tikrosios valios jėgos, t. y. valios Kristuje sąskaita.
Pastorius tuojau prasitaria mums apie savo tikrąją nuomonę, sakydamas:
„Vadinasi, kai tik meilė nustoja buvusi santuokos esme, aplamai dorovingumo esme, geismingumas tampa meilės, dorovingumo, apsišvietusios visuomenės paslaptimi. Geismingumą čia reikia suprasti tiek siaurąja prasme, kaip nervų virpėjimą, kaip karštą srovę gyslose, tiek ir platesniąja prasme, kai jis pakyla iki dvasinės galios regimybės, iki valdžios, garbės ir šlovės troškimo... Grafienė Mak-Gregor yra geismingumo“ pastarąja prasme, „geismingumo kaip apsišvietusios visuomenės paslapties atstovė“.
Pastorius pataiko į patį tašką: norėdamas nugalėti geismingumą, jis visų pirma turi nugalėti nervų sroves ir greitą kraujo apytaką.— Kalbėdamas apie geismingumą „siaurąja“ prasme, p. Šeliga išreiškia nuomonę, kad didesnė kūno šiluma atsiranda dėl kraujo virimo gyslose. Jis nežino, kad šiltakraujai gyvūnai kaip tik todėl ir vadinami šiltakraujais, kad jų kraujo temperatūra, išskyrus nežymius svyravimus, visuomet yra vienoda.— Kai tik nutrūksta nervų srovės ir atvėsta kraujas gyslose, nuodėmingas kūnas, ši fizinių geidulių buveinė, tampa lavonu, ir sielos gali nevaržomai kalbėtis apie „visuotinį protą“, „tikrąją meilę“ ir „grynąją moralę“. Pastorius taip pažemina geismingumą, jog pašalina kaip tik tuos kūniškos meilės momentus, kurie ją įkvepia: greitą kraujo apytaką, kuri įrodo, kad žmogus mylėdamas nėra bejausmis flegmatikas; nervų sroves, kurios organą, esantį svarbiausia geismingumo buveine, sujungia su smegenimis. Tikrąją kūnišką meilę jis suveda į mechanišką secretio seminis ir kartu su liūdnai pagarsėjusiu vokiečių teologu švepliuoja:
„Ne dėl kūniškos meilės, ne dėl kūniškų geidulių, bet dėl to, kad taip prisakė viešpats, veiskitės ir dauginkitės“.
Dabar palyginkime spekuliatyvinę konstrukciją su Eženo Siu romanu. Ne geismingumas čia laikomas meilės paslaptimi, bet paslaptingumas, nuotykiai, kliūtys, baimė, pavojai ir ypač potraukis prie uždrausto.
„Kodėl,— sakoma čia,— daugelis moterų savo meilužiais pasirenka tokius vyrus, kurie nėra verti jų tikrųjų vyrų? Todėl, kad didžiausias meilės žavumas yra viliojantis potraukis prie uždrausto vaisiaus... Sutikite, kad, pašalinus iš tokios meilės nuogąstavimus, nerimą, sunkumus, paslaptis, pavojus, iš jos neliks nieko arba beveik nieko, t. y. pasiliks meilužis... pasižymįs pirmykščių paprastumu... Žodžiu, tai visuomet bus kažkas panašaus į tokį atvejį, kai žmogus, paklaustas: „Kodėl Jūs nevedate šios našlės, savo meilužės?“— atsakė: „Žinoma, aš apie tai galvojau, bet tuomet aš nežinočiau, kur praleisti vakarus““.
Jei p. Šeliga aiškiai pabrėžia, kad potraukis prie uždrausto nėra meilės paslaptis, tai Eženas Siu lygiai taip pat pabrėžia, kad tai, kas uždrausta, yra „didžiausias meilės žavumas“ ir visų meilės nuotykių už savo namų sienų pagrindas.
„Draudimas ir kontrabanda meilėje yra neatskiriami kaip ir prekyboje“[6].
Lygiai taip pat Eženas Siu, priešingai savo spekuliatyviniam aiškintojui, tvirtina, kad
„polinkis į apsimetimą ir gudravimą, paslapčių ir intrigų pomėgis yra esminė moters prigimties ypatybė, natūralus jos polinkis ir galingas instinktas“.
Ponui Eženui Siu nepatinka tik tai, kad tas polinkis ir tas pomėgis yra nukreipti prieš santuoką. Jis norėtų moters prigimties polinkiams duoti nepavojingesnį, naudingesnį pritaikymą.
Ponas Šeliga grafienę Mak-Gregor daro atstove to geismingumo, kuris „pakyla iki dvasinės galios regimybės“, o ta pati grafienė Eženui Siu yra tiesiog abstraktaus proto žmogus. Jos „garbės troškimas“ ir jos „išdidumas“, kurie toli gražu negali būti geismingumo formomis, yra visai nuo geismingumo nepriklausomo, abstraktaus proto padariniai. Todėl Eženas Siu pabrėžia, kad
„dar niekada ugningi meilės protrūkiai nesuaudrino jos šaltos kaip ledas krūtinės; jokios širdį arba jausmus jaudinančios staigmenos negalėjo pakeisti negailestingų šios vylingos, egoistiškos ir garbės trokštančios moters išskaičiavimų“.
Abstraktaus, nepasiduodančio simpatinių jausmų įtakai, šaltakraujiško proto egoizmas sudaro esminį šios moters būdo bruožą. Todėl jos dvasia romane vaizduojama „sausa ir šiurkšti“, jos protas — „rafinuotas ir piktas“, jos charakteris — „klastingas“ ir (tai labai būdinga abstraktaus proto žmogui) „absoliutus“, jos apsimetimas — „gilus“.— Tarp kita ko pastebėsime, kad grafienės gyvenimo kelią Eženas Siu motyvuoja taip pat kvailai, kaip ir daugumo savo romano charakterių gyvenimo kelią. Sena auklė jai įteigia, kad ji „nešiosianti ant savo galvos karūną“. Tvirtai tuo įsitikinusi, ji išvyksta keliauti, kad ištekėdama įgytų tą karūną. Pagaliau ji pasidaro tokia nenuosekli, kad smulkų vokiečių „šviesiausiąjį kunigaikštį“ palaiko „karūnuota galva“.
Išliejęs savo pyktį prieš geismingumą, mūsų kritinis šventasis dar jaučia pareigą parodyti, kodėl Eženas Siu įveda mus į aukštuomenę kaip tik baliuje,— tokį įvedimo būdą praktikuoja beveik visi prancūzų romanistai, o anglų romanistai supažindina mus su aukštuomene dažniausiai medžioklėje arba kaimo pilyje.
„Šiam“ (t. y. p. Šeligos) „supratimui negali būti nesvarbus ir kartu“ (Šeligos konstrukcijoje) „tiesiog atsitiktinis dalykas, kad Eženas Siu įveda mus į aukštuomenę kaip tik baliuje“.
Čia kritikas atleidžia savo žirgo pavadžius, ir žirgas lekia smarkia risčia per ištisą eilę būtinumo įrodymų šviesaus atminimo senojo Volfo dvasia.
„Šokis yra bendriausias geismingumo kaip paslapties pasireiškimas. Betarpiškas abiejų lyčių susilietimas, jų apsikabinimas“(?), „reikalingas porai sudaryti, šokiuose yra leidžiamas, nes tai, nors taip atrodo ir tikrai“ (ar tikrai, p. pastoriau?) „yra juntamas malonus jausmas, vis dėlto nėra laikoma geismingu“ (bet, reikia manyti, visuotinai protingu?) „susilietimu ir apsikabinimu“.
Ir pagaliau baigiamasis teiginys, kuris ne tiek šoka, kiek klumpa:
„Nes jei iš tikrųjų šokis būtų laikomas geismingu susilietimu ir geismingu apsikabinimu, tai būtų nesuprantama, kodėl visuomenė taip atlaidžiai žiūri tik į šokį, kai tuo tarpu, atvirkščiai, ji kuo griežčiausiai smerkia visus panašius dalykus, jeigu jie taip pat laisvai pasireiškia kur nors kitur, uždrausdama ir negailestingai persekiodama juos kaip labiausiai neatleistiną nusižengimą prieš dorovę ir kaip didžiausią gėdą“.
Ponas pastorius kalba ne apie kankaną ir ne apie polką; jis kalba apie šokį aplamai, apie tą šokio kategoriją, kuri šokama gal tik po jo paties kritiniu kiaušu. Tegu jis kada nors pasižiūri, kaip šokama Paryžiaus „Šomjere“, ir jo krikščioniška vokiškoji dvasia pasipiktins tuo įžūlumu, tuo atvirumu, tuo gracingu judrumu, ta geismingiausio judesio muzika. Jo paties „tikrai juntamas malonus jausmas“ įgalintų jį „pajusti“, jog „iš tikrųjų negalima suprasti, kodėl patys šokantieji, kada jie, atvirkščiai“, žiūrovui daro gaivinantį atviro, žmoniško geismingumo įspūdį (nors „visus panašius dalykus, jeigu jie tokiu pat būdu pasireikštų kur nors kitur“ — ypač Vokietijoje,— jis smerktų „kaip neatleistiną nusižengimą“ ir t. t. ir t. t),— kodėl patys šokantieji neturi ir nedrįsta,— kad nepasakytume dar daugiau,— būti ir savo pačių akyse atvirai geismingais žmonėmis, jeigu jie ne tik gali, bet ir būtinai turi tokie būti!!
Gerbdamas šokio esmę, kritikas mus atveda į balių. Tačiau jam iškyla didelis sunkumas. Nors šiame baliuje ir šokama, bet tik vaizduotėje. Matote, Eženas Siu šokių visiškai neaprašo. Jis neįsijungia į šokančiųjų sūkurį. Jam balius tėra patogi proga aristokratinės aukštuomenės atstovams suburti. Nusiminusi „kritika“ skuba papildyti rašytoją, ir jos pačios „fantazija“ lengvai piešia baliaus vaizdus ir t. t. Jei, kaip nurodo kritika, Eženas Siu, aprašydamas nusikaltėlių lindynes ir jų kalbą, visiškai nebuvo betarpiškai suinteresuotas aprašyti tas lindynes ir tą kalbą, tai, priešingai, jis būtinai be galo domisi šokiais, kuriuos, tiesa, aprašo ne jis pats, bet jo kritikas, turįs „lakią fantaziją“.
Toliau!
„Iš tikrųjų, aukštuomenės tono ir takto paslaptis — šio kraštutinio priešingumo gamtai paslaptis — yra aistringas troškimas sugrįžti į gamtą. Štai kodėl toks reiškinys, kaip kad Sesili atveju, apsišvietusią visuomenę veikia taip elektrizuojančiai ir turi tokį nepaprastą pasisekimą. Jai, išaugusiai verge tarp vergų, neišsilavinusiai, klausančiai tik savo prigimties, ta prigimtis yra vienintelis gyvenimo šaltinis. Staiga perkelta į rūmus, kur viešpatauja prievarta ir papročiai, ji greit išmoksta suvokti jų paslaptį... Šioje sferoje, kuriai ji besąlygiškai gali viešpatauti, nes jos galia, jos prigimties galia, veikia kaip paslaptingi burtai,— šioje sferoje Sesili neišvengiamai turi paklysti ir netekti bet kokio saiko, o anksčiau, kai ji dar buvo vergė, ta pati prigimtis ją mokė priešintis kiekvienam nepadoriam savo galingo pono reikalavimui ir saugoti savo meilės ištikimybę. Sesili — tai atskleista apsišvietusios visuomenės paslaptis. Paniekinti jausmai galų gale pralaužia užtvanką ir reiškiasi visiškai nevaržomai“ ir t. t.
Pono Šeligos skaitytojas, kuris nėra skaitęs Siu romano, žinoma, pagalvos, kad Sesili yra aprašyto baliaus liūtė. O romane Sesili sėdi vokiečių kalėjime tuo metu, kai Paryžiuje šokama.
Sesili kaip vergė lieka ištikima negrui gydytojui Davidui, kadangi ji „aistringai“ jį myli ir kadangi jos savininkas, ponas Vilis, „brutaliai“ siekia jos meilės. Jos perėjimas į palaidą gyvenimą romane motyvuojamas labai paprastai. Perkelta į „europiečių pasaulį“, ji „gėdinasi savo santuokos su negru“. Kai tik ji patenka į Vokietiją, ją „tuojau“ ima tvirkinti kažkoks pasileidęs subjektas, ir jos „indėniškas kraujas“ nelieka abejingas. Įsiteikdamas „gerajai moralei“ ir „gerajai komercijai“, veidmainingas p. Siu jos elgesį turi apibūdinti kaip „pasileidimą iš prigimties“.
Sesili paslaptis yra ta, kad ji metisė. Jos geismingumo paslaptis yra atogrąžų kaitra. Parni savo puikiuose eilėraščiuose Eleonorai apdainavo metisę. Kokia ji pavojinga prancūzų jūreiviams, galima pasiskaityti šimtuose kelionių aprašymų.
„Sesili,— rašo Eženas Siu,— buvo įsikūnijęs karštas geismingumas, kuris įsiliepsnoja tik atogrąžų kaitroje... Visi yra girdėję apie šias spalvotas, taip sakant, mirtingas europiečiams merginas, apie šias žavingas vampyres, kurios, apsvaiginusios savo aukas baisiomis pagundomis, palieka joms, vartojant energingą vietinį posakį, tiktai gerti savo ašaras ir graužti savo širdį“.
Sesili anaiptol nedarė tokio magiško poveikio kaip tik aristokratiškai apsišvietusiems, persisotinusiems žmonėms...
„Sesili tipo moterys,— rašo Eženas Siu,— sukelia staigų įspūdį, daro neatremiamą magišką poveikį tokiems brutalaus geismingumo atstovams, kaip Žakas Feranas“.
Ir nuo kada gi tokie žmonės, kaip Žakas Feranas, atstovauja tobulai visuomenei? Bet kritinė kritika turėjo sukonstruoti Sesili kaip tam tikrą momentą absoliučios paslapties gyvenimo procese.
„Tiesą sakant, paslaptis, kaip apsišvietusios visuomenės paslaptis, iš priešybės sferos pereina į vidaus sferą. Vis dėlto aukštuomenė ir čia turi savo išimtinius sluoksnius, kuriems ji patiki saugoti savo šventybę. Tie sluoksniai yra tarsi koplyčia šiai didžiausiai šventybei. Tačiau prieangyje esantiems pati koplyčia yra paslaptis. Tuo būdu švietimas dėl savo išimtinės padėties yra liaudžiai tas pat... kas ir įpročių šiurkštumas apsišvietusiems“.
„Tiesą sakant... vis dėlto... ir čia... tarsi... tačiau... tuo būdu“ — štai tie magiški kabliukai, kurie sujungia vieną su kitu spekuliatyvinės išvedžiojimų grandies žiedus. Anksčiau mes matėme, kaip p. Šeliga privertė paslaptį iš nusikaltėlių pasaulio pereiti į aukštuomenę. Dabar jis privalo sukonstruoti paslaptį, kad aukštuomenė turi savo išimtinius sluoksnius ir kad tų sluoksnių paslaptys yra paslaptys liaudžiai. Be jau minėtų stebuklingų kabliukų, šiai konstrukcijai dar reikia sluoksnį paversti koplyčia ir nearistokratišką pasaulį — tos koplyčios prieangiu. Paryžiui ir vėl yra paslaptis, kad visos civilinės visuomenės sferos tesudaro aukštuomenės koplyčios prieangį.
Ponas Šeliga siekia dviejų tikslų. Pirma, paslaptį, įsikūnijusią siaurame aukštuomenės sluoksnyje, reikia padaryti „prieinamą visam pasauliui“. Antra, notaras Žakas Feranas turi būti sukonstruotas kaip gyva paslapties grandis. Kritikas taip samprotauja:
„Švietimas dar negali ir nenori apimti visus sluoksnius ir visus skirtumus. Tik krikščionybė ir moralė gali sukurti šioje žemėje universalias karalystes“.
Ponui Šeligai švietimas, civilizacija, yra tapatus aristokratiniam švietimui. Todėl jis negali matyti, kad pramonė ir prekyba sukuria visai kitokias universalias karalystes, negu krikščionybė ir moralė, šeimos laimė ir miesčioniška gerovė. Tačiau kaip mes prieiname notarą Žaką Feraną? Kuo paprasčiausiai!
Ponas Šeliga krikščionybę paverčia individualia savybe, „dievobaimingumu“, o moralę — kita individualia savybe, „dorovingumu“. Abi šias savybes jis sujungia viename individe, kurį pavadina Žako Ferano vardu, nes Žakas Feranas tų savybių neturi, o tik veidmainiškai dedasi jas turįs. Tuo būdu Žakas Feranas yra „dorovingumo ir dievobaimingumo paslaptis“. O Ferano „testamentas“, priešingai, yra „tariamo dievobaimingumo ir tariamo dorovingumo paslaptis“, vadinasi, jau ne paties dievobaimingumo ir dorovingumo paslaptis. Norėdama sukonstruoti šį testamentą kaip paslaptį, kritinė kritika turėjo paskelbti tariamą dorovingumą ir tariamą dievobaimingumą šio testamento paslaptimi, o ne atvirkščiai: šį testamentą — tariamo dorovingumo paslaptimi.
Tuo tarpu kai Paryžiaus notariatas Žaką Feraną pripažino piktu paskviliu prieš save ir per teatro cenzūrą pasiekė, kad šis personažas būtų pašalintas iš pastatytų scenoje „Paryžiaus paslapčių“,— kritinė kritika, „polemizuodama su sąvokų oro karalyste“, Paryžiaus notare mato ne Paryžiaus notarą, bet religiją ir moralę, dorovingumą ir dievobaimingumą. Notaro Leono teismo procesas turėjo ją apšviesti šiuo atžvilgiu, Notaro padėtis Eženo Siu romane yra glaudžiai susijusi su jo oficialia padėtimi.
„Notarai pasaulietiniuose reikaluose yra tas pat, kas dvasininkai dvasiniuose reikaluose: jie saugo mūsų paslaptis“ (Montėjus. „Įvairių prancūzų luomų istorija“ ir t. t., IX tomas, 37 psl.[7]).
Notaras yra pasaulietiškas nuodėmklausys. Jis yra puritonas iš profesijos, o „sąžiningumas“, sako Šekspyras, „nėra puritonas“[8]. Jis tuo pačiu metu yra sąvadautojas įvairiausiais tikslais, visų miesčioniškų intrigų ir pinklių rezgėjas.
Su notaru Feranu, kurio visa paslaptis yra veidmainystė ir notariatas, mes, rodos, dar nesame pažengę nė žingsnio į priekį. Tačiau paklausykite!
„Jei notarui veidmainystė yra visai sąmoningas dalykas, o poniai Rolan — kažkas panašaus į instinktą, tai tarp jų yra didelė masė tokių žmonių, kurie negali įspėti paslapties ir vis dėlto norom nenorom to siekia. Taigi, ne prietaringumas atveda šio pasaulio didžiuosius ir mažuosius į gūdžią šarlatano Bradamančio (abato Polidorio) būstinę. Ne, jie ten ateina ieškodami paslapties, kad save pateisintų pasaulio akyse“.
„Didieji ir mažieji“ skuba pas Polidorį ne sužinoti tam tikros paslapties, kuri pateisintų juos viso pasaulio akyse. Ne, „didieji ir mažieji“ pas Polidorį ieško paslapties aplamai, paslapties kaip absoliutaus subjekto, kad save pateisintų pasaulio akyse. Ir čia išeina taip, kaip jeigu mes malkoms skaldyti ieškotume ne kirvio, bet instrumento in abstracto[9].
Visos paslaptys, kurias turi Polidoris, apsiriboja priemone nėštumui pašalinti ir mirtį nešančiais nuodais.— Spekuliatyvinės ekstazės apimtas, p. Šeliga priverčia „žudiką“ griebtis Polidorio nuodų, „nes jis nori būti ne žudikas, bet vertinamas, mylimas ir gerbiamas“. Tarytum nužudymo atveju svarbu vertinimas, meilė ir pagarba, o ne galva! Tačiau kritinis žudikas rūpinasi ne savo galva, bet „paslaptimi“ kaip tokia.— Kadangi ne visi žmonės žudo ir ne visos tampa nėščios, pažeisdamos policijos nustatytą tvarką, tai ką šis Polidoris turi padaryti, kad visi sužinotų jiems rūpimą paslaptį? Ponas Šeliga, matyt, painioja šarlataną Polidorį su mokslininku Polidoru Vergilijumi, kuris gyveno XVI amžiuje ir nors neatskleidė jokių paslapčių, bet siekė paslapčių atskleidėjų, t. y. išradėjų istoriją padaryti „prieinamą visam pasauliui“ (žr. Polidoras Vergilijus. „Knyga apie daiktų išradėjus“. Lijonas, 1706[10]).
Vadinasi, paslaptis kaip tokia, absoliuti paslaptis tokiu pavidalu, kokiu ji galų gale tampa „prieinama visam pasauliui“, yra aborto ir nunuodijimo paslaptis. Paslaptis kaip tokia vargu ar galėjo apsukriau pasidaryti „prieinama visam pasauliui“, kaip pavirsdama paslaptimis, kurios niekam nėra paslaptys.
„Dabar paslaptis pasidarė prieinama visam pasauliu, ji tapo viso pasaulio ir kiekvieno atskirai paslaptimi. Arba tai — mano menas ar mano instinktas, arba aš ją galiu nusipirkti turgavietėje kaip prekę“.
Kokia paslaptis dabar pasidarė prieinama visam pasauliui? Ar beteisiškumo valstybėje paslaptis, ar apsišvietusios visuomenės paslaptis, ar prekių falsifikavimo paslaptis, ar kvepalų gaminimo paslaptis, ar pagaliau „kritinės kritikos“ paslaptis? Ne, čia turima galvoje paslaptis in abstracto, paslapties kategorija!
Ponas Šeliga ketino pavaizduoti tarnus ir durininką Piplė su žmona kaip absoliučios paslapties įsikūnijimą. Jis nori sukonstruoti „paslapties“ tarną ir durininką. Kaipgi jis įsigudrina atlikti tokį šuolį žemyn, nuo grynosios kategorijos iki „tarno“, kuris „šnipinėja prie uždarų durų“, nuo paslapties kaip absoliutaus subjekto, sėdinčio soste aukštai virš stogo abstrakcijos padangėse, iki pusrūsio, kur yra durininko kambarėlis?
Pirmiausia jis priverčia paslapties kategoriją išeiti spekuliatyvinį procesą. Po to, kai paslaptis su aborto ir nunuodijimo priemonių pagalba pasidarė prieinama visam pasauliui, ji
„pati anaiptol jau nebėra slaptybė ir kažkas neprieinama, o yra tai, kas slepia save, arba, dar geriau“ (vis geriau ir geriau!), „tai, ką aš slepiu, ką aš darau neprieinamą“.
Šiuo absoliučios paslapties pavertimu iš esmės — sąvoka, iš objektyvios stadijos, kurioje ji pati yra slaptybė,— subjektyvia stadija, kurioje ji pati save slepia, arba, dar geriau, kurioje „aš ją“ slepiu,— mes dar nepažengėme nė žingsnio į priekį. Atvirkščiai, sunkumas, atrodo, dar padidėjo, nes paslaptis žmogaus galvoje ir žmogaus krūtinėje yra labiau neprieinama ir labiau paslėpta, negu būdama jūros dugne. Todėl į pagalbą savo spekuliatyviniam išvedžiojimui p. Šeliga nedelsiant pasitelkia empirinį išvedžiojimą.
„Už uždarų durų“ (klausykite, klausykite!) „nuo šiol“ (nuo šiol!) „perima, gaminama ir kuriama paslaptis“.
„Nuo šiol“ p. Šeliga spekuliatyvinį paslapties „aš“ paverčia kažkokia labai empiriška, visiškai medine tikrove, būtent durimis.
„Bet kartu“ (t. y. prie uždarų durų, o ne pereinant nuo paslėptos esmės prie sąvokos) „taip pat yra duota galimybė slapta pasiklausyti, nugirsti, susekti paslaptį“.
Ne p. Šeliga atskleidė tą „paslaptį“, kad galima slapta pasiklausyti prie uždarų durų. Juk masinė liaudies patarlė sako, kad ir sienos turi ausis. Priešingai, visai kritinė ir spekuliatyvinė paslaptis yra tai, kad tik „nuo šiol“, t. y. po pragariško klaidžiojimo nusikaltėlių lindynėse, tik pakilus į dangiškąsias apsišvietusios visuomenės aukštybes ir po visų Polidorio stebuklų, pasidarė galima gaminti paslaptis už uždarų durų ir jų slapta klausytis prie uždarų durų. Tokia pat didelė kritinė paslaptis yra ir tai, kad uždaros durys yra kategoriškas būtinumas tiek paslaptims perėti, gaminti ir kurti (kiek daug paslapčių perima, gaminama ir kuriama pakrūmėmis!), tiek ir joms šnipinėti.
Atlikęs šį puikų dialektinį žygdarbį, p. Šeliga, žinoma, pereina nuo paties šnipinėjimo prie šnipinėjimo priežasčių. Čia jis mums atskleidžia paslaptį, kad piktdžiuga yra šnipinėjimo priežastis. Nuo piktdžiugos jis toliau pereina prie piktdžiugos priežasties.
„Kiekvienas,— sako jis,— nori būti geresnis už kitą, nes jis ne tik slepia savo gerų darbų motyvus, bet ir stengiasi apgaubti visiškai neperžvelgiama migla savo blogus darbus“.
Ši frazė turėtų būti atvirkščia: kiekvienas ne tik slepia savo gerų darbų motyvus, bet ir stengiasi apgaubti visiškai neperžvelgiama migla savo blogus darbus, nes jis nori būti geresnis už kitą.
Tuo būdu mes nuo paslapties, kuri pati save slepia, priėjome prie „aš“, kuris ją slepia, nuo šio „aš“ prie uždarų durų, nuo uždarų durų prie šnipinėjimo, nuo šnipinėjimo prie šnipinėjimo priežasties, prie piktdžiugos, nuo piktdžiugos prie piktdžiugos priežasties, prie noro būti geresniu už kitą. Taip pat netrukus mes turėsime malonumą išvysti tarną, stovintį prie uždarų durų. Visuotinis noras būti geresniu už kitą mus atveda tiesiog prie to, kad „kiekvienas turi palinkimą skverbtis į kito paslaptis“. Prie šių žodžių laisvai pridedama sąmojinga pastaba:
„Šiuo atžvilgiu palankiausia yra tarnų padėtis“.
Jei p. Šeliga būtų skaitęs Paryžiaus policijos archyvuose esamus memuarus, Vidoko memuarus, „Juodąją knygą“ ir panašius dalykus, jis žinotų, kad šiuo atžvilgiu policijos padėtis yra dar palankesnė, negu „palankiausia“ tarnų padėtis, kad policija naudojasi tarnais tik paprasčiausiems patarnavimams, kad ji nelieka stovėti prie durų ir neapsiriboja stebėjimu ponams nusirengiant, bet palenda po antklode prie jų nuogo kūno femme galante arba net žmonos pavidalu. Pačiame Siu romane policijos seklys „Raudonoji ranka“ yra vienas iš pagrindinių veikėjų, stumiančių veiksmą į priekį.
„Nuo šiol“ p. Šeligai užkliūva tas tarnų bruožas, kad jie yra nepakankamai „laisvi nuo asmeninio intereso“. Ši kritinė abejonė skina jam kelią pas durininką Piplė ir jo žmoną.
„Priešingai, durininko padėtis, užtikrindama jam šiokį tokį nepriklausomumą, įgalina jį namų paslaptis padaryti laisvos, nesuinteresuotos, nors ir šiurkščios bei užgaulios pajuokos objektu“.
Pirmas didelis sunkumas, su kuriuo susiduria ši spekuliatyvinė durininko konstrukcija, yra tas, kad labai daugelyje Paryžiaus namų tarno ir durininko funkcijas, bent daliai nuomininkų, atlieka tas pats asmuo.
Kai dėl kritinės fantazijos apie palyginti nepriklausomą ir nesuinteresuotą durininko padėtį, tai apie ją galima spręsti iš šių faktų. Durininkas Paryžiuje yra namų savininko atstovas ir seklys. Atlyginimą jam dažniausiai moka ne namų savininkas, bet nuomininkai. Dėl tokios netikros padėties jis dažnai savo oficialias pareigas derina su komisionieriaus užsiėmimu. Teroro siautėjimo metu, Imperijos ir Restauracijos laikotarpiu durininkai buvo svarbiausi slaptosios policijos agentai. Antai generolas Fua buvo sekamas jo durininko, kuris generolui siunčiamus laiškus duodavo perskaityti netoli buvusiam policijos agentui (žr. Fromanas. „Demaskuotoji policija“[11]). Todėl „portier“[12] ir „épicier“[13] yra plūstamieji žodžiai, ir pats „portier“ nori, kad jį vadintų „concierge“[14].
Eženas Siu anaiptol nesako, kad madam Piplė yra „nesuinteresuota“ ir nepavojinga asmenybė. Priešingai, ji iš pat pradžių apgauna Rudolfą iškeičiant pinigus; ji rekomenduoja Rudolfui gyvenančią tame pačiame name apgavikę lupikautoją ir taip pat žada supažindinti jį su Rigoleta, o tai suteiksią jam daug malonumo. Ji pašiepia majorą, nes jis mažai moka ir su ja derasi (iš apmaudo ji vadina jį „kapeikiniu majoru“: „Tai pamokys tave, kaip galima mokėti iš viso tik dvylika frankų per mėnesį už tavo namų ūkio tvarkymą“), nes jis „smulkmeniškai“ stebi, kiek sunaudojama jo malkų, ir t. t. Ji pati pasako savo „nepriklausomo“ elgesio priežastį: majoras moka tik dvylika frankų per mėnesį.
Pono Šeligos „Anastazija Piplė tam tikra prasme pradeda partizaninį karą prieš paslaptį“.
Eženui Siu Anastazija Piplė atstovauja Paryžiaus durininkės tipui. Jis nori „dramatizuoti pono Anri Monjės meistriškai pavaizduotą durininkę“. O p. Šeliga laiko reikalingu vieną iš madam Piplės savybių, jos „palinkimą liežuvauti“, paversti ypatinga esme ir po to madam Piplė padaryti tos esmės atstove.
„Jos vyras,— tęsia toliau p. Šeliga,— durininkas Alfredas Piplė, darbuojasi greta jos, bet ne taip sėkmingai“.
Norėdamas jį paguosti dėl šios nesėkmės, p. Šeliga ir jį paverčia alegorija. Jis atstovauja „objektyviai“ paslapties pusei, „paslapčiai kaip pajuokai“.
„Paslaptis, kuriai jis pralaimi, yra pajuoka, jam iškrėstas pokštas“.
Maža to. Iš savo begalinio gailesčio dieviškoji dialektika „nelaimingą, suvaikėjusį senį“ padaro „stipriu vyru“ metafizine prasme, skirdama jam labai svaraus, labai laimingo ir lemiamo momento vaidmenį absoliučios paslapties gyvenimo procese. Pergalė prieš Piplė yra
„lemiamas paslapties įveikimas“. „Apsukresnis ir drąsesnis nesileis išjuokiamas“.
„Belieka žengti dar vieną žingsnį. Nuosekliai besivystydama, paslaptis neišvengiamai būna priversta, kaip mes matėme iš Piplės ir Kabriono pavyzdžio, nusižeminti iki paprasto farso. Tereikia, kad individas daugiau nebesutiktų vaidinti šios kvailos komedijos. Balandėlė šį žingsnį žengia kuo paprasčiausiu būdu“.
Kiekvienas tiesiog per porą minučių gali atskleisti šio spekuliatyvinio farso paslaptį ir pats išmokti jį taikyti. Čia mes duosime trumpą nurodymą.
Uždavinys. Reikia sukonstruoti, kaip žmogus tampa žvėrių viešpačiu.
Spekuliatyvinis sprendimas. Tarkime, kad mums yra duotas pustuzinis žvėrių, pavyzdžiui, liūtas, ryklys, gyvatė, bulius, arklys ir mopsas. Abstrahuokime iš šių šešių žvėrių kategoriją „žvėris“ aplamai. Įsivaizduokime „žvėrį“ aplamai kaip savarankišką būtybę. Žiūrėkime į liūtą, ryklį, gyvatę ir t. t. kaip į tam tikrus „žvėries“ aplamai persirengimus arba įsikūnijimus. Kaip mes savo vaizduotės objektą, savo abstrakcijos „žvėrį“, pavertėme kažkokia tikrąja esybe, taip paverskime dabar tikruosius žvėris savo abstrakcijos, savo vaizduotės esybėmis. Mes matome, kad „žvėris“ aplamai, kuris liūto pavidalu sudrasko žmogų, ryklio pavidalu jį praryja, gyvatės pavidalu — nunuodija, buliaus pavidalu — nuduria ragais ir arklio pavidalu — įspiria,— kad tas pats „žvėris“ aplamai mopso pavidalu tik loja ant žmogaus ir kovą su juo paverčia paprasta mūšio regimybe. Nuosekliai besivystydamas, „žvėris“ aplamai neišvengiamai tiek nusižemina, jog būna priverstas, kaip kad matėme iš mopso pavyzdžio, vaidinti paprastą farsą. Jei dabar koks nors vaikas arba suvaikėjęs žmogus bėga nuo mopso, tai tereikia, kad individas daugiau nebesutiktų vaidinti šios kvailos komedijos. Individas X šį žingsnį žengia kuo paprasčiausiu būdu, panaudodamas prieš mopsą savo bambukinę lazdą. Čia mes matome, kaip žmogus aplamai, tarpininkaujant individui X ir mopsui, tapo „žvėries“ aplamai, vadinasi, ir tikrųjų žvėrių viešpačiu ir kaip šis žmogus, įveikęs žvėrį mopso pavidalu, tuo pačiu įveikė liūtą kaip žvėrį.
Panašiai p. Šeligos „Balandėlė“, Alfredo Piplės ir Kabriono tarpininkaujama, įveikia šiuolaikinės pasaulio santvarkos paslaptis. Dar daugiau! Ji pati yra „paslapties“ kategorijos realizacija.
„Ji pati dar nėra suvokusi savo aukštos dorovinės vertės ir todėl ji pati sau dar yra paslaptis“.
Murfio lūpomis Eženas Siu atskleidžia nespekuliatyvinės Rigoletos paslaptį. Ji yra „labai daili grizetė“. Jos asmenyje Eženas Siu pavaizdavo malonų, žmogišką Paryžiaus grizetės charakterį. Bet ir vėl iš nuolankumo buržuazijai ir dėl savo palinkimo sustiprinti įspūdį jis turėjo morališkai idealizuoti grizetę. Jis turėjo išlyginti aštrius jos gyvenimo ir jos charakterio kampus, būtent jos paniekinamą pažiūrą į oficialią santuoką, jos naivius santykius su studentu arba darbininku. Kaip tik šiuose santykiuose ji yra tikrai žmogiškas veidmainiškos, kietaširdės ir savanaudės buržua žmonos ir visos buržuazijos sferos kontrastas, t. y. visos oficialiosios visuomenės kontrastas.
„Šis paslapčių pasaulis yra kaip tik tas visuotinis pasaulio būvis, į kurį yra perkeltas individualus „Paryžiaus paslapčių“ veikimas“.
„Tačiau... imdamasis filosofiškai atkurti epinį įvykį“, p. Šeliga pirma turi dar „sujungti į vieną bendrą paveikslą anksčiau nužymėtus atskirus kontūrus“.
Kai p. Šeliga sako, kad jis nori imtis „filosofiškai atkurti“ epinį įvykį, mes turime į tai žiūrėti kaip į tikrą jo prisipažinimą, kaip į kritinės paslapties atskleidimą. Lig šiol jis yra „filosofiškai atkūręs“ pasaulio būvį.
Prisipažindamas p. Šeliga toliau sako:
„Iš mūsų dėstymo seka, kad atskiros anksčiau išnagrinėtos paslaptys turi vertę ne kiekviena pati savaime, atskirta nuo kitos, ir kad jos nėra kokie nors pagyrūniški gandai. Jų vertė yra ta, kad jos sudaro organiškai nuoseklią eilę grandžių, kurių visuma yra paslaptis“.
Būdamas nuoširdžiai atviras, p. Šeliga eina dar toliau. Jis prisipažįsta, kad „spekuliatyvinė eilė“ nėra tikroji „Paryžiaus paslapčių“ eilė.
„Tiesa, mūsų epe paslaptys iškyla ne šia apie save pačią žinančia eile“ (pagal savikainą?). „Tačiau mes juk turime reikalą ne su loginiu, visiems atviru, laisvu kritikos organizmu, o su tam tikra paslaptinga augalo būtimi“.
Mes paliekame nenagrinėję apibendrinantį p. Šeligos paveikslą ir iš karto pereiname prie to punkto, kuris sudaro „perėjimą“. Iš Piplės pavyzdžio mes susipažinome su „paslapties apsijuokimu“.
„Apsijuokdama paslaptis pati save pasmerkia. Paskutiniame savo vystymosi etape panaikindamos pačios save, paslaptys tuo pačiu paskatina kiekvieną stiprų charakterį padaryti savarankišką patikrinimą“.
Rudolfas, Geroldšteino kunigaikštis, „grynosios kritikos“ vyras, yra pašauktas atlikti šį patikrinimą ir „atskleisti paslaptis“.
Jei mes užsiimsime Rudolfu ir jo žygdarbiais tik po to, kai mes tam tikram laikui išleisime iš akių poną Šeligą, tai jau iš anksto galima pasakyti, o skaitytojas tam tikru mastu gali nujausti ir, jei norite, netgi numatyti, kad mes Rudolfą iš „paslaptingos augalo būties“, kuri jam yra duota kritiniame „Literatur-Zeitung“, paversime „logine, visiems atvira, laisva grandimi“ „kritinės kritikos organizme“.
[1] Moljeras. „Miestelėnas bajoras“, II veiksmas, šešta scena.
[2] Čia kalbama apie Konstitucinę chartiją (Charte constitutionnelle), kuri buvo priimta po 1830 m. buržuazinės revoliucijos Prancūzijoje ir kuri buvo pagrindinis Liepos monarchijos įstatymas. Posakis „chartija-tiesa“ yra ironiška užuomina apie Luji-Pilypo 1830 metų liepos 31 d. proklamacijos baigiamuosius žodžius: „nuo šiol chartija bus tiesa“.
[3] — slaptų pasimatymų namelio.
[4] — laisvo elgesio moters.
[5] Marksas perfrazuoja dvieilį iš Gėtės „Fausto“, I dalis, šešta scena („Raganos virtuvė“).
[6] Citata iš Š. Furjės veikalo „Pasaulio vienybės teorija“ („Théorie de l’unité universelle“), III tomas, II dalis, 3 skyrius. Pirmasis šio veikalo leidimas išėjo 1822 metais antrašte: „Traité de l’association domestique-agricole“ („Traktatas apie namų ūkio ir žemdirbystės asociaciją“).
[7] A. A. Monteil. „Histoire des français des divers états aux cinq derniers siécles“. T. I-X, Paris, 1828—1844 (A. A. Montėjus. „Įvairių prancūzų luomų istorija per paskutinius penkis šimtmečius“. I—X t., Paryžius, 1828—1844).
[8] Šekspyras. „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“, I veiksmas, trečia scena.
[9] — abstrakčiu pavidalu.
[10] Polydori Vergilii liber de rerum inventoribus. Lugduni, 1706.
[11] Froment. „La Police dévoilée depuis la Restauration et notamment sous M. M. Franchet et Delavau“. T. I—III, Paris, 1829 (Fromanas. „Demaskuotoji policija nuo Restauracijos laikų ir ypač ponų Franšės ir Delavo laikais“. I—III t., Paryžius, 1829).
[12] — „durininkas“.
[13] — „krautuvininkas“.
[14] — „konsjeržu“.