Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Be galo rimtas p. Nauverko ginčas su Berlyno filosofijos fakultetu negali būti kritikos nepaliestas. Juk ji pati yra pergyvenusi kažką panašaus ir p. Nauverko likimą turi padaryti fonu, kuriame juo ryškiau išsiskirtų jos nušalinimas Bonoje[2]. Kadangi kritika turi įprotį žiūrėti į Bonos istoriją kaip į žymų mūsų amžiaus įvykį ir jau yra parašiusi „kritikos pašalinimo filosofiją“, tai galima buvo laukti, kad ji tokiu pat būdu Berlyno „koliziją“ pavers detalizuota filosofine konstrukcija. Ji a priori[3] įrodinėja, kad visa tai turėjo įvykti tik taip, o ne kitaip; būtent ji parodo:
1) kodėl filosofijos fakultetas turėjo sueiti į „koliziją“ ne su logiku ir metafiziku, o su valstybės filosofu;
2) kodėl ta kolizija negalėjo būti tokia aštri ir griežta, kaip kritikos konfliktas su teologija Bonoje;
3) kodėl ta kolizija, tiesą pasakius, buvo tuščias dalykas, kai tuo tarpu kritika jau savo Bonos kolizijoje buvo sukoncentravusi visus galimus principus, bet kokį galimą turinį, ir dabar pasaulinė istorija tegali pasidaryti tik kritikos plagiatoriumi;
4) kodėl filosofijos fakultetas užsipuolimuose prieš p. Nauverko veikalus įžiūrėjo užsipuolimus prieš save patį;
5) kodėl ponui N. nebeliko nieko kito, kaip savo noru atsistatydinti;
6) kodėl fakultetas, jeigu jis nenorėjo išsižadėti pats savęs, turėjo ginti poną N.;
7) kodėl „vidinis skilimas pačiame fakultete būtinai turėjo pasireikšti taip“, kad fakultetas tuo pačiu metu pripažino teisiu ir neteisiu tiek N., tiek ir vyriausybę;
8) kodėl fakultetas negalėjo surasti N. veikaluose motyvo jam pašalinti;
9) kas sąlygojo viso verdikto neaiškumą;
10) kodėl fakultetas, „kaip mokslinė instancija (!), mano (!) turįs teisę (!) leisti sau pažiūrėti į pačią dalyko esmę“, ir pagaliau
11) kodėl vis dėlto fakultetas nenori rašyti taip, kaip ponas N.
Šiuos svarbius klausimus kritika išdėsto keturiuose puslapiuose labai pagrįstai ir čia ji, pasiremdama Hegelio logika, įrodinėja, kodėl visa tai įvyko būtent taip ir kodėl joks dievas negalėtų nieko prieš tai padaryti. Kitoje vietoje kritika sako, kad nė viena istorijos epocha dar nėra pažinta; kuklumas neleidžia jai pasakyti, kad ji tobulai yra pažinusi bent savo pačios koliziją ir Nauverko koliziją, kurios, nors ir nebūdamos epochos, vis dėlto, kritikos požiūriu kuria epochą.
Kritinė kritika, „panaikinusi“ savyje pagrįstumo „momentą“, tampa „pažinimo ramybe“.
[1] Čia kalbama apie straipsnį „Ponas Nauverkas ir filosofijos fakultetas“, išspausdintą mėnraščio „Allgemeine Literatur-Zeitung“ VI knygoje (1844 m. gegužės mėn.) ir pasirašytą „J.“ — pirmoji Jungnico (Jungnitz) pavardės raidė.
[2] Turimas galvoje B. Bauerio pašalinimas iš pareigų. Prūsijos vyriausybė 1841 m. spalio mėnesį laikinai, o 1842 m. kovo mėnesį — galutinai atėmė jam teisę skaityti paskaitas Bonos universitete už jo darbus, skirtus biblijos kritikai.
[3] — iš anksto, nepriklausomai nuo patyrimo.